Vienam kaime turiu pažįstamų, kurie manęs nepasmerkė net tada, kai televizijos laidoje sukovojau ne visai tiksliai, jei taip galima būtų pavadinti visa tai, kas įvyko...
O vienas jų mane net pagyrė. Apie tai, kaip liudijau jo žmonai, čia ir papasakosiu.
Kartą man pas juos beviešint , paskambino iš miesto giminaitis ir paprašė, kad aš jam perskambinčiau. Šiuose namuose telefono nebuvo, todėl ir tekdavo eiti pas svetimus paskambinti.
Na ir nuėjau. Diena pasitaikė lietinga, su perkūnija. Šeimininkė dar juokais paklausė ar nebijau vaikščioti tokią dieną. Atsakiau, – „ko čia bijoti, juk Dievas saugo“. Surinkęs telefono numerį, paprašiau sujungti su miestu. Laukiu, laukiu, negaliu sulaukti, kol atsiras telefoninis ryšys.
Staiga kad pradėjo griaudėti, žaibuoti ir taip trenkė, kad iš telefono rozetės net dūmai pasirodė! Mes telefoną, aišku, atjungėm ir nori nenori turėjau liudyti, – dažnai kūnas labiau nori ilsėtis, nei judėti.
Atsisėdau prieš šeimininkę ir po pirmų žodžių Šventoji Dvasia ją taip palietė, kad supratau, jog ji jau perkeista, – akyse pasirodė ašaros, skruostai paraudo... Tai liudijo apie Dievo darbą jos širdyje. Ačiū Dievui!
Paliudijau apie savo atsivertimą… Kodėl nebegeriu su kaimiečiais, nors prieš įtikėjimą ,,baliukai“ tęsdavosi po kelias dienas. O dabar net draugystės nutrūko, nekalbant jau apie rūkymą, girtuokliavimą ir visa kitą. Brandžiam krikščioniškam amžiui atėjus, tokie neatkirsti ryšiai gali tapti velnio kabliukais, trukdančiais judėti dvasioje į priekį.
Draugystė su pasauliu yra dvasinė paleistuvystė, ir tik vienas žingsnis teskiria nuo fizinės, – paliudijai savo ir eik, o jei jie norės, patys ateis ir paklaus, ko nežino. Būk mandagus, garbingas, bet nepradėk flirtuoti.
Bažnyčia, besivadindama krikščioniška, bet meilindamasi bedieviškai šio pasaulio sistemai, vykdo dvasinę paleistuvystę: „Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu“ (Jokūbo 4, 4).
Mes, tikintieji Kristumi, pašaukti konfrontuoti pasaulio santvarką, pagaliau esame šio pasaulio druska, o jei druska išsivadės, tai kam ji bereikalinga?
Bažnyčios ir dalies visuomenės liberalus tylėjimas leido nacizmui pavergti pasaulį pačiu šlykščiausiu būdu. Kai kurie veikėjai tol laižė juodus nacių batus, kol jų liežuviai tapo juodi. Ar dabar istorija nesikartoja? Tik kokia spalva šįkart nusidažytų liežuviai? Neduok Dieve, žydra…
Dar vienas pastebėjimas. Jei eini į pasaulį, ypatingai į velnio teritoriją be Dievo vedimo, o tik praleisti laiką ar pasmalsauti, sakau tau: „Stok! Neik!“
Jei mes einame į tokias vietas kaip diskotekos, barai, azartinių lošimų vietos ne evangelizuoti, ar be Viešpaties siuntimo, mes rizikuojame prarasti Dievo apsaugą ir tapti velnio aukomis. Saugokitės velnio pinklių!
...Supratau, kad Viešpats padarė stebuklą – juvelyrišku tikslumu atjungė telefoną, kad aš paliudyčiau Jo brangiam žmogui.
Ir paliudijau, kad Jėzus atėjo į mano gyvenimą ir man nebereikia to, kas anksčiau buvo mano sielos „džiaugsmai“. Švelniai žvelgdamas į ją, mačiau visai kitą žmogų, ir, o Viešpatie, ji atgimė!
Taip būna, kai esi kanalas Šventajai Dvasiai, leidi jai tekėti ir atlikti savo darbą. Ir kuo mažiau tavyje ydų arba „kamščių“, tuo lengviau Dievui pasiekti norimą žmogų.
„Viešpats bjaurisi ydingu žmogumi, bet Jis artimas teisiajam“ (Patarlių 3, 32).
Yda – defektas. Ir Viešpats vieną dieną gali atsisakyti sėsti į tavo defektuotą limuziną ir važiuoti su tavim.
Verčiau jau suremontuok mašiną dėl savo saugumo ir žmonių, kuriuos galbūt kviesi važiuoti kartu...
2006 m.
