Prieš keletą metų man kilo nenumaldomas noras padaryti kažką gero savo miestui. Priežastis buvo ir ta, kad ramybės nedavė magijos plitimas. Supratau, kad kuo daugiau mieste būrimo salonų, juo labiau daugėja nusikaltimų, žmogžudysčių ir savižudybių. Taip pat didėja narkotikų, alkoholio suvartojimo kiekis, o to pasekmė – moralės smukimas visuose visuomenės sluoksniuose.
Neabejoju, kad tai susiję tiek su juodąja, tiek su baltąja magija, kurias propaguoja įvairaus plauko šarlatanai. Gal per švelniai pasakiau – tiesiog dvasiniai nusikaltėliai. Ir labai gaila, kad šioje žemėje jiems nėra teismo teisingumo instancijų lygyje. Bet neabejoju, kad Visagalio Dievo akistatoje bus kitaip. Ir vargas tiems, kurie šioje žemėje neatgailaus...
Taigi nuėjau pas vienos didžiausių miesto salių pirmininką ir pasakiau, kad noriu surengti paskaitą apie okultizmą. Jis neprieštaravo, tik nustebo, mat aš buvau pirmas, kuris ten kalbės ne už, o prieš okultizmą, ir pageidavo, kad susimokėčiau už salę.
Parėjau namo ir pradėjau melstis, ką Dievas galvoja, koks Jo planas... Ir iš Dangaus atėjo atsakymas: „nueik ir pasakyk, kad kalbėsi ne apie save, o apie Tą, kuris tave išgydė ir išgelbėjo nuo mirties“.
Nuėjau dar kartą ir gavau leidimą nemokamai paskaitai, – už salę mokėti nereikėjo nė lito, skelbimus jie patys parengė ir dar paskelbė per radiją.
Visą kitą savaitę meldžiausi ir šiek tiek jaudinausi, klausdamas Dievo, ar tikrai iš Jo mano norai... Priešpaskutinę dieną dar kartą paklausiau: „Tėve, jei Tu nori, ir jei bent viena siela išsigelbės, tada važiuosiu“. Atsakymas buvo – „taip“.
Prieš kiek laiko pas mane svečiuose lankėsi žinomas TV žurnalistas ir patarė man pasiimti gitarą. Kaip tarėm, taip ir padarėm.
Tada gyvenau ne taip jau turtingai, tad vietoj dėklo gitarą įdėjau į juodą maišą šiukšlėms, sėdau į autobusą, kuriame, ką tik sugrįžęs iš kalėjimo vaikinas, vardu Aleksandras, taip susidomėjo mano liudijimu, kad po pasakojimo priėmė Jėzų ir užsigeidė važiuoti su manimi. Tai ir buvo ta „bent viena“ siela, dėl kurios vertėjo važiuoti... Bet Viešpats turėjo daugiau.
Drebančiom kinkom įėjau pro salės duris, – vis dėlto pirmoji mano „oficiali“ paskaita.
Foje mane pasitiko draugijos, kuriai priklausė salė, pirmininkas. Jo mandagus elgesys mane padrąsino. Be to, tarp žiūrovų pamačiau ir seserį Kristuje, kurios buvimas suteikė papildomų jėgų.
Jaudulys po truputį išgaravo, padėjo ir dainos – muzika visada nuteikia žmones palankiai, atveria jų širdis. Įvairių profesijų žmonės dalyvavo šiame susitikime – žurnalistai, mokytojai, režisierė, net parapsichologas, – žmonių susirinko nemažai.
Po paskaitos, kurios pagrindinis akcentas buvo Žodis iš Jono Evangelijos 3:15-16 apie tai, jog Jėzus Kristus iškentėjo tokias kančias, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą, uždaviau auditorijai klausimą, – nuo ko nepražūtų? Nuo persivalgymo, nuo apkalbų? Ar nuo barnių ir alkoholio perdozavimo? Arba kas nors pasakytų, kad Buda, Konfucijus ar dar kas nors gyveno anksčiau? Ir todėl jiems priklauso pirmumo teisė į tiesą?
Atsakymą turbūt numanot ne vienas... Iš amžinų kančių vietos – pragaro, štai nuo ko mus išgelbėjo Viešpats Jėzus!
Tai, kad Jėzus Kristus tikrai yra tas Asmuo, kokiu Jį vaizduoja Biblija, įrodo daugybė istorinių, archeologinių ir bibliografinių dokumentų. Jėzaus Kristaus gimimas, mirtis ir prisikėlimas – nenuginčijami faktai. Privalu žinoti, kad krikščionybė yra istorinė, ir ją patvirtina archeologija.
Budos, Mahometo, Konfucijaus ir daugelio kitų mokytojų, filosofų žodžiai, pamokymai taip ir liko žodžiais, moralizavimais. Vienintelis Jėzus Kristus yra Amžinasis Dievo Žodis, kuris tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jono 1, 14). Ir Jam šlovė ir garbė per amžių amžius!
Paskaitos pabaigoje pakviečiau – kas nori – pasimelsti, ir pora žmonių priėmė Jėzų. Ačiū Dievui, man pavyko! Bet svarbiausi įvykiai buvo po keleto metų.
Mat išėjęs iš salės aš meldžiau, kad šitoje velnio irštvoje nebevyktų okultinės paskaitos, ar bent jų sumažėtų. O maldos pabaigoje šią salę pašvenčiau Dievui.
Dabar šioje vietoje renkasi Gyvojo Dievo bažnyčia ir skamba giesmės Kūrėjui ir Visagaliui!
