Vienu metu politiką ir politikus „garbinau“ labiau už viską pasaulyje. Savo dievaičių ginti eidavau net į televizijos laidas. Tada buvau dar jaunas krikščionis ir nežinojau, kad ne visur saugu... Nors Evangeliją, kaip rašo dieviškasis Paulius, galima skelbti laiku ir ne laiku. Deja, ne visada gali atskirti, kada būna tas „laiku ir ne laiku“, ir dažnai priskaldai malkų...
Yra Lietuvos politikų tarpe žmonių, kuriuos matau šviesesniais negu kiti. Todėl, kada atgimusioje Lietuvoje prasidėjo prezidentų rinkimų bumas, nelikau abejingas...
Vienoje televizijos studijos laidoje vyko įnirtinga kova dėl būsimojo prezidento. Sėdau į taksi ir nuvažiavau į studiją, bet nežinodamas adreso, pasukau į priešingą pusę. Jau visai pasimetęs pradėjau melstis, tik staiga pamačiau priešais atvažiuojančio pažįstamo taksisto veidą, jo vairuojama mašina kaip tik tuo metu mus lenkė! Sustabdęs taksi, sužinojau tikslų TV studijos adresą. Ačiū Dievui!
Bet kiek man šis nuotykis kainavo! Kai atvažiavau į studiją, mane pasitiko vieno pretendento į prezidentus dvimetrinis apsauginis, nors kandidatas dievagojosi prieš kameras, kad jis vaikšto be apsaugos... Ir dėl daug ko dar jis dievagojosi...
O jo oponentas, žmogus orus ir mano įsitikinimu, doras, laikėsi kaip ir dera tam, ką jis deklaravo.
Vienu momentu, kai diskusija pasiekė pavojingą ribą, atsistojau ir pasakiau, kad Lietuva atsidurtų prastoje padėtyje, jei prezidentu būtų išrinktas šis populistas. Kas ten dėjosi po mano žodžių...
Vienas būsimas seimūnas vos ne kumščiais šoko prieš mane, – aš tik šyptelėjau – nes buvo pataikyta. Mūsų stovyklos pusėje daugelis atsiduso iš palengvėjimo, jog kažkas išdrįso pasakyti tai, ką žinojo daugelis, bet tylėjo. Nesulaukęs laidos pabaigos, apsisukau ir išėjau iš studijos namo.
O netrukus paskambino iš kažkurio policijos poskyrio... Keršijo kandidatas į prezidentus, prieš kurį pasisakiau, bet telefonas ėmė ir sugedo, tad aš taip ir nesupratau, kur ir kodėl man reikia nueiti. Ir gerai, kad sugedo, nes būtų gal ir už grotų pasodinę, o jaunam tikinčiajam tai per didelis išbandymas. Bet, ačiū Dievui, kad Jo angelai saugo mus!
Daugelis mano draugų ir giminių matė tą laidą. Dėl jos man teko patirti persekiojimus nuo tikinčių ir netikinčių.
Nors šios laidos dėka galėjau paliudyti tokiems žmonėms, su kuriais anksčiau nerasdavau jokios bendros kalbos, iš tuometinės mano bažnyčios lyderių patyriau neeilinius išpuolius. Bet įdomiausia būtų šios istorijos pabaiga.
Vieną dieną, būdamas namuose supratau, kad esu ne vienas. Kažkas nematomas mane ragino išeiti iš namų. Apsirengiau ir nuėjau... Pas ką? Nagi, pas tą patį politiką, prieš kurį pasisakiau. Prieš išeidamas, pasakiau sau, jei vedimas iš Dievo, jis mane įsileis. Ir ką gi?
Jis buvo vienas namuose, – įsileido mane vidun. Prisistačiau, kas esu ir paprašiau atleidimo. Kai jis man atleido, įsikalbėjom ir vienu metu pajutau, kad turiu paliudyti. Po mano liudijimo jis priėmė Jėzų į širdį.
Dabar šis politikas užima aukštas pareigas, o jo santykiai su Dievu, – jo asmeniškas reikalas. Tikiu, kad jis bus išgelbėtas amžinybėn. Ir jo darbai politikoje tapo kitokio lygio. Kai, neseniai susitikęs jį Seime, pasakiau, kad malonu stebėti jo veiklą, veidas net nušvito.
Bet... Manau, kad tuometinį vojažą į TV studiją gana gerai apibūdino tada dar mažametis mano sūnus, pareiškęs, kad anokia čia garbė viešai pažeminti žmogų. Tad ir persekiojimai mano atžvilgiu nebuvo tokie jau nepelnyti… Bet Dievas ištikimas, gelbsti mus iš sudėtingų situacijų – kartais tiesiog ilgiau iš minusų daro pliusus ir laimina net mūsų klaidas!
Na, o dėl to politiko tikėjimo ir tolimesnio augimo Dieve? Reikia tikėti žmonėmis ir tokiu būdu leisti jiems augti bei tobulėti gerais darbais, nes tikėdami jais, mes būtinai sulauksime gerų vaisių!
Na, ir kartais nereikia bijoti priskaldyti malkų…
2006 m.
