Vieną karštos ir saulėtos dienos popietę ėjau į polikliniką, – kartais ir gydytojui reikia pasigydyti. Daktarė pasitaikė griežta, todėl, dėl ten nusistovėjusios tvarkos, iš karto nepatekau apžiūrai, bet gavau talonėlį, kuriame buvo parašyta, kad turiu atvykti kitą dieną. Dar pabandžiau trumpai išdėstyti savo teises, bet liudijimas buvo toks – turiu paklūsti ir išeiti. Mane užliejo ramybė ir išėjęs iš poliklinikos, pasukau link namų. Paėjėjęs kelis žingsnius pamačiau žmonių būrelį ir du policininkus, kažkodėl stovėjusius ne ant šaligatvio, bet pravažiuojamoje kelio dalyje.
Ir čia pat pastebėjau ant asfalto parblokštą, kraujo klane gulinčią moterį. Tuo metu ant manęs nužengė galingas patepimas, – supratau, kad turiu eiti link moters. Beeidamas dar išgirdau balsą, kuris pasakė: „nedaryk to…“
Priėjęs arčiau pamačiau, kad tai lavonas. Ir nors keista, tačiau policininkai į mane nekreipė dėmesio. Nedelsdamas pasilenkiau ties ja ir pasakęs: „siela, išgirsk šiuos žodžius – ‘Jėzau, ateik į mano širdį’, – kartais galima kalbėti ką tik mirusio žmogaus sielai, nes siela dar nepasitraukė, arba Dievas ją užlaiko, nes artėja žmogus su Amžinojo Gyvenimo žodžiais – pasitraukiau ir pačiu laiku, nes vos tik žengiau žingsnį šalin, išniro greitosios pagalbos automobilis, tik per plauką neužvažiavęs ant manęs, bet aš tik mostelėjau ranka...
Ant manęs buvo toks patepimas, kad puikiai supratau, kaip ir kokia jėga Dovydas pribaigė liūtą ir lokį, bei nugalėjo Galijotą.
Apie policininkus nėra ką kalbėti… Beje, jie nėra mūsų priešai, bet pašaukti tarnauti ir saugoti mus nuo smurtautojų ir plėšikų. Įsivaizduokime, kas būtų, jei visame mieste nebeliktų nė vieno policininko, – tai tas pats, jei keliuose neliktų kelio ženklų...
Pakeliui, grįžtant namo, pajutau, lyg kas mane kaltintų, – neramybę. Kartais neramybė gali būti ir iš Dievo. Vis tik nustūmiau kaltinančias mintis šalin ir tuojau pat išgirdau dvasioje: „jai ten geriau…“
Kas sukėlė sumaištį ir kas ištarė raminančius žodžius, turbūt aiškinti nereikia.
„Bet ta moteris, juk ji neprisikėlė?“ – paklaus kažkas. – „Ne, neprisikėlė“. Moters kūnas taip ir liko gulėti kraujo klane. Aš neprikėliau jos iš mirusiųjų, nes ir nebandžiau…
Namo grįžau svarstydamas, kodėl pas mus, Lietuvos tikinčiuosius, tiek mažai Dievo jėgos. Kur ženklai ir stebuklai?
Nemoralizuodamas pasakysiu, kad visų pirma – aš dar per silpnas priimti tai, ką Viešpats nori duoti, nepakelčiau ir patrūkčiau. O antra, kuris turėtų būti „visų pirma“, man trūksta meilės, be kurios būčiau tik dvasinis monstras, tiesa, turintis Dvasios dovanas, bet svarbiausios, deja, nėra…
Su tokia jėga, nuo kurios kalnai metasi į jūrą, arba ateina, jei pašauki, pas tave, – su tokia jėga pasakytum kam nors supykęs „prasmek skradžiai“, o tas imtų ir prasmegtų, arba apsiverstų su mašina. Ką tada darytum… Štai nuo ko mus saugo Viešpats – nuo mūsų pačių.
Tad ir su mirusių prikėlimu teks kiek palaukti. Tol, kol subręs charakteris. Na ir skylių – defektų jame mažiau liks, kad neišbėgtų dangiškasis aliejus – meilė, nes kuo daugiau angų, tuo didesnis skersvėjis viduj…
Mūsų Viešpats ketina grįžti pasiimti savo nuotakos be ydų ir defektų, neturinčios nei dėmės, nei raukšlės, bet šventos ir nesuteptos (NT, Efez 5, 27). Todėl Dievas ieško ne tik besimokančių atmintinai citatų, skaitančių Raštą žmonių, bet ir pasiruošusių priimti Jo meilę, jėgą, finansus ir išaukštinimą. O tam reikalinga ir būtina moralinė švara!
Daugelis krikščionių stebisi, kodėl Dievas juos taip mažai naudoja geriems darbams? Todėl, kad Dievas nenaudoja į kompromisus einančio krikščionio jokiam svarbiam ir garbingam darbui! Šventąją Dvasią girdėti ir jos nurodymus vykdyti gali tik šventai gyvenantis žmogus, nes Dievas savąja Dvasia pripildo švarius indus!
2 –ame laiške Timotiejui 2, 20 parašyta, kad dideliuose namuose yra įvairių indų. Vieni tarnauja garbingiems tikslams, kiti nelabai garbingiems... Kokiu indu tu nori būti, ar naktiniu puodu – puoduku, į kurį pila kas nori ir ką nori? Indu, kuriame kiaušinius margina, ar graliu, iš kurio Kristaus kraują geria? Renkiesi pats!
Tad jei apsivalysime nuo pasaulio nešvaros ir aibės dalykų, nedarančių garbės karalių Karaliui, bei naujai pasišvęsime Kristaus tarnystei, būsime indais, tinkamais Šeimininkui (2 Tim 2:20-21).
Įsivaizduok, kad sėdi purviname automobilyje, pilname defektų. Ar toli su juo nuvažiuosi? Defektas po defekto, ir tavo automobilis nepraeis techninės apžiūros ne tik žemiškoje institucijoje, bet ir Dangaus kanceliarijoje. Antra vertus, be meilės kuro tu ir tavo automobilis, – tik žvangančių dalių ir detalių rinkiniai, štai kaip…
Manau, augant ir gilėjant mūsų meilei kenčiantiems, – kuri pareina tik nuo mūsų praleisto laiko su Viešpačiu – matysime savo šalyje tokių dalykų, kokių dar nematėme. Bet kol kas mūsų rankos, kaip to vaiko, – nepakelia net mažiausios Dievo naštos, o mes jau norime Jo štangos…
Todėl, baigdamas, prašau – pamąstykime, į ką būtų panašus šiandieninis mūsų pasaulis, jei mes kiekvienas atiduotume, ką esame skolingi kitiems – Dievo meilę…
Pamąstykime...
Pamąstykime...
Tolimesniam gyvenimui su Kristumi
Dabar prašau, jei tikite tuo, kas čia parašyta, – pasimelskim šia malda, nes Jis girdi mus, o svarbiausia, mus besąlygiškai myli:
,,Dangiškasis Tėve, aš visa širdimi tikiu, kad Tavo Sūnus Jėzus Kristus mirė už mano nuodėmes ir trečią dieną prisikėlė. Jėzau Kristau, prašau, įeik į mano širdį ir tapk mano Gelbėtoju, mano gyvenimo Viešpačiu. Aš tikiu, kad Tu mane išvaduoji iš nuodėmės, atgimdai į savo Karalystę ir padarai Dievo vaiku. Nuo šiol pavedu Tau visą savo gyvenimą. Dėkoju Tau, Dangiškasis Tėve, Jėzaus Kristaus vardu, kad priimi mane į Savo šeimą. Amen!“
O šia atskira malda pasimelskim, kad okultinės nuodėmės paliktų mūsų gyvenimą, nes jos yra rimta kliūtis ne tik išsigelbėjimui, bet ir Šventosios Dvasios krikštui:
„Dangiškas Tėve, tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardu, išsižadu šių okultinių nuodėmių – būrimo, chiromantijos, horoskopų skaitymo ir astrologinių prognozių savo gyvenimui. Taip pat nuo bet kokio lankymosi pas ekstrasensus, hipnozės ir ypač – spiritizmo seansų poveikio: žaidimų su adatėlėm, pokalbių su mirusiaisiais ir visų rūšių prietarų!
Atsižadu nuo galimos neigiamos psichinės bei psichologinės įtakos tų žmonių, kurie atėjo į mano gyvenimą su netyrais motyvais, taip pat nuo bet kokios velnio įtakos mano gyvenime. Amen!“
Dabar paprašyk, kad Tėvas krikštytų tave Šventąja Dvasia, ir tu pradėsi naują, nepakartojamą kelionę su Trečiuoju Trejybės Asmeniu, tikinčiųjų Mokytoju ir Guodėju, Šventąja Dvasia, – tikinčiųjų Kristumi Patarėju, Pagalbininku, Užtarėju ir Advokatu.
Kadangi šios dienos pareikalaus iš mūsų visko, tad viską be rezervų ir atiduokime, bei neatmeskime to, ką duoda Dievas, ir tegul krikštas Šventąja Dvasia, o dar svarbiau – jūsų bendradarbiavimas su Trečiuoju Trejybės Asmeniu būna kuo sėkmingesnis! Nepamirškit, kad krikštas Šventąja Dvasia duoda karališką valdžią ir atrakina Dangų, – nėra aukštesnio ordino!
Tad jei, mielas skaitytojau, trokšti visos tikėjimo pilnatvės savo gyvenime, jei nori krikšto Šventąja Dvasia, tada melskis šia malda:
„Dangiškasis Tėve, Tavo Žodyje parašyta, kad kas prašo, tas gauna. Taip pat Žodis sako, kad, kuris iš mūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną?
Jei tad mes, būdami blogi, mokame savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau Tu, Tėve, duosi mums iš Dangaus Šventąją Dvasią.
Prašau, krikštyk mane, Jėzau, Šventąja Dvasia su pradiniu išoriniu ženklu – kalbėjimu kitom kalbom ir padėk man tikėti Tavo Karalystės Evangelija, bei įgalink tarnauti pilna jėga su ženklais ir stebuklais. Ačiū Tau, dangiškasis Tėve, už šią dovaną. Amen!“
Tu turi fonetinį aparatą – tai tavo kalbos padargai: lūpos, liežuvis, balsas ir balso stygos. Pradėk kalbėti tau duota kalba, kurią supranta tik Dievas – tai Dangaus kalba, kuria tu šlovinsi ir garbinsi Dievą Tėvą ir kalbėsi Jam paslaptis (1 Kor 14, 2), nes žinia, kas kalbama artimam asmeniui, nebūtina žinoti aplinkiniams, o juo labiau šėtonui ir jo ordoms!
Linkiu sėkmės naujame tikėjimo kelyje pas Viešpatį ir su Juo!
„Net jaunuoliai pavargsta ir pailsta, jauni vyrai krinta išsekę.
Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails“ (Izaijo 40:30-31).
