Šituos žodžius išgirdau iš nematomo pasaulio gimus sūnui. Tik nežinojau, kas juos pasakė, kol po daugelio metų supratau, kad velnias.
Kai man sukako 45 metai, aš gulėjau ligoninėje ir šaukiausi Jėzaus vardo. Išėjęs iš ligoninės tą pačią savaitę nuėjau į pirmą savo gyvenime bažnyčios susirinkimą. Be abejo, mane, kaip žmogų, grojusį daugelyje miestų ir mačiusį įvairaus plauko žmonių, nustebino ten rodomas palankumas vienas kitam ir man.
Po pamokslo bažnyčios pastorius pakvietė išeiti į priekį tuos žmones, kurie dar nebuvo iki tol priėmę Kristaus į savo širdį. Nežinau, kas man atsitiko tuo metu, bet aš lyg suakmenėjęs sėdžiu ir negaliu pakilti, nekalbant jau apie ėjimą į priekį. Pastorius dar kartą paklausė: „kas dar nori išeiti į priekį?“ Mano sūnus kad pašoks iš vietos ir sušuks: „aš...“
„Ir aš“ – sušukau pavymui ir pačiupęs viena ranka sūnų, kita dukrą, nuėjau į priekį. Trise sukalbėjom atgailos maldą, ant mūsų dėjo rankas ir dar pagyrė už drąsą!
„Kas išpažins Mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mato 10, 32). Taip mūsų tikėjimas buvo užtvirtintas žmonių ir Dangaus akivaizdoje.
Ir velnias neklydo, tikrai jo žodžiai pildosi, bet jo nenaudai. Šimtai žmonių įvairiuose miestuose girdėjo mano liudijimą. Dar daugiau – per radiją ir televiziją… O dabar ir dešimtis tūkstančių laikraščių puslapiuose.
Šimtų žmonių gyvenimuose šėtono įtaka pražuvo. Ir tikiu, kad tai dar ne pabaiga. Dovanai gavau, dovanai ir atiduodu, juk ne apie save pasakoju, o apie Tą, kuris išgelbėjo mane nuo pražūties.
Nors vienas daktaras yra pasakęs, kad mane gali išnešti priekin kojomis, bet daktaras taip ir lieka daktaru. Nes pats Dievas man pasakė – tu nemirsi, bet gyvensi ir skelbsi Viešpaties darbus (Psalmių 118, 17).
O gal yra norinčių Jam paprieštarauti?
2006 m.
