2011 m. balandžio 29 d., penktadienis

Kino seansas paaugliams


  Jis įvyko mano namuose. Pasikviečiau pačius įžūliausius savo kiemo jaunuolius pasižiūrėti video. Tai buvo juosta apie dviejų sunkiasvorių boksininkų – Maiko Taisono ir Evanderio Holyfieldo dvikova. Prieš kovą E. Holyfieldas meldėsi su savo bažnyčios pastoriumi ir šis jam išpranašavo dramatišką pergalę. Beje, nepaminėjau, kad E. Holyfieldas – atgimęs iš aukšto sportininkas, krikščionis.
O jo priešininkas M. Taisonas – ne, maža to, pasižymėjęs, toli gražu, ne iš geriausios pusės.
Mano svečiai, kiemo jaunimas, ir buvo tie, kaip juos vadina, žemiausio luomo atstovai, bet ne turto atžvilgiu, o gyvenimo stiliumi – mušeikos, vagys, vogę iš mašinų, sandėliukų. Be to, sumušdavo neblaivius praeivius ir juos apiplėšdavo.
Štai kokią publiką aš pasikviečiau pas save. Prasidėjo filmas ir pirmuose kadruose į ringą išėjo E. Holifildas, o ant jo chalato puikavosi užrašas „Fil 4, 13“. Štai kas parašyta šioje Laiško filipiečiams vietoje: „Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina.“
Aleliuja! Tikrai stebina to žmogaus pasitikėjimas savo Viešpačiu. Po kažkurio raundo teisėjas į viršų pakėlė E. Holyfieldo ranką – laimėjo Dievo žmogus.
...O dėl tų paauglių, tai jie tikrai suprato, ką aš norėjau jiems pasakyti. Visų pirma, aš pats kažkada boksavausi, buvau panašus į juos, todėl paliudijau jiems apie savo atsivertimą, o ir prieš tai ne kartą pasakojau, kaip Dievas juos myli.
Visi buvę mano kambary, išskyrus vieną, kuris išėjo nesulaukęs filmo pabaigos, priėmė Jėzų į savo širdį!
Neseniai susitikau vieną iš jų, buvusį vagių „autoritetą“, kuris tuo net didžiavosi. Jis man pasakė, kad viskas, – metė savo užsiėmimą, nes pajuto, kad kažkas jo gyvenime ne taip…
Liudijau ir jų tėvams, giminėms. Tad dabar jų pačių pasirinkimas, kokį kelią jie pasirinks savo gyvenime – siaurą ar platų!
Platus kelias – pasaulio liūnas, kelias į pražūtį. Siauras – į Dangų, per Jėzų pas Tėvą, nes tik Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas!

2006 m.  

2011 m. balandžio 24 d., sekmadienis

Nakties smaugikai


   
   Kartą pas mane atėjo vieno populiaraus žurnalo redaktorė su sūneliu mokytis groti gitara.
Išsikalbėjęs su vaiku sužinojau, kad mama su dukra, jo sese, žaidė adatėlėmis, t. y. užsiiminėjo spiritizmu, ir ne vieną kartą. Po vieno tokio seanso motina iš ryto rado dukrą su smaugimo žymėmis ant kaklo.
Aš nedelsdamas paaiškinau, kuo jų žaidimai gali baigtis ir meldžiausi už jų išlaisvinimą iš šių spiritistinių dvasių. Tai yra demonų rūšis, kurie apsimeta mirusiais artimaisiais ir imituoja jų balsus. Ypač aktyvūs jie būna naktį per sapnus, kai žmonės miega, ir ne tik…
Tai rimta grėsmė žmonėms, kurie įsipainioję tokiuose žaidimuose. O ištrūkti iš šių spąstų galima atgailaujant už panašaus pobūdžio veiklą ir ją nutraukiant.
Taip pat yra pavojus, jei tu kalbini mirusiuosius, neši maistą prie kapo. Atnešame prie kapo valgį ir dialogas su „mirusiuoju“ arba gyvu velniu prasidėjo. Tai yra pagoniški ritualai, neturintys nieko bendro su krikščionybe bei pagarba mirusiems. Viešpats Jėzus nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas (Morkaus 12, 27). Net retorinis mirusiųjų šaukimas vardais – negalimas... Kodėl? Nes gali prisistatyti spiritistinės dvasios. Pagaliau tai dar viena spiritizmo forma (nekromantija).  
Kiek kartų teko melstis už tokias nekaltas aukas kaip šios, kurios dėl nežinojimo įsivelia į panašius eksperimentus, dažnai pasibaigiančius tragiškai.
Demonų valdomi žmonės naudoja spiritizmą, kaip medžiotojai masalą gyvūnams įvilioti į savo spąstus, o piktosios dvasios skatina įvairias spiritizmo formas ir atmainas, kad galėtų kontroliuoti žmones, taip atitraukdami jų sielas nuo išgelbėjimo ir nuo Dievo. Tam pasitelkiama aibė priemonių, lyg ir padedančių žmogui sužinoti ateitį, kaip elgtis ar panašiai: kerai, apžavai, mediumų apklausinėjimas, horoskopai, astrologija ir daugelis kitų. Trumpai sakant, lyg ir geranoriški ketinimai, bet...
Beje, o kuo gi skiriasi astrologija nuo astronomijos? Astrologija – tai įsivaizdavimų ir iliuzijų sistema, teigianti, kad žmonės ir planetos yra dievų valdomos ir lemia žmonių, tautų ir valstybių likimą bei gamtos reiškinius.
Astronomija – mokslas apie Visatos materijos pasiskirstymą, judėjimą, fizinę sandarą ir raidą.
Viena yra demonų valdoma sritis, o kita – valstybės aprobuota ir Dievo neatmesta mokslo šaka. Astronomija – normalus mokslas, astrologija – paranormalus.
Mūsų šalyje okultizmo lygis ir propagavimas tapo nebevaldomi. Dažnai net tikintys – tiek katalikai, tiek protestantai, eina pas būrėjas, ekstrasensus ir klausia jų nuomonės.
Ir net kai kurie dvasininkai nebeatskiria, kas yra okultizmas, o dar ir patys toleruoja panašius pasireiškimus savo gyvenimuose ir bendruomenėse.
Kartą nuėjau pas žinomą būrėją, įsitaisiusią didžiuliame prekybos centre, kad išprašyčiau ją iš savo rajono. O ji tiesiai šviesiai ir sako, – pas mane dvasininkai ateina burtis. Še tau boba – devintinės…
Tiesa jų nebetraukia, nes ji reikalauja paklusnumo. Žymiai paprasčiau patenkinti puikybę ir pabendrauti su „mirusiais“, būrėjomis ar „ufonautais“. Deja, dažnai būna per vėlu, nes bendravimo su demonais pasekmės – liūdnos. Šėtonas, gudriai maskuojasi, brukdamas žmonėms melą, kad jis neegzistuoja.
Dabar net televizija pradėjo rodyti laidas apie dvasių apsėdimus, žmonių susidūrimus su demonais, ir spaudoje vis dažniau pasirodo straipsnių apie egzorcistų veiklą Lietuvoje. O kad vaizdas, kas yra kas, būtų dar įtikinamesnis, pacituosiu ištrauką iš straipsnio viename šalies dienraštyje apie demonų išvarymą: 
  ,,Demonai neretai apsėda tuos, kurie užsiima spiritizmu, lankosi pas būrėjas, ekstrasensus“, – teigė jau apie ne vieną šimtą egzorcizmo apeigų atlikęs egzorcistas. 
Dar viena ištraukėlė iš to paties straipsnio: „Iš pradžių apsėstasis nereagavo į egzorcisto maldas, bet kiek vėliau maldos žodžiai ėmė veikti.
Žmogaus audiniai tiesiog akyse išsipūtė ir jis pakilo kelis centimetrus nuo žemės. Atrodė taip, lyg kas oro būtų į jį pripumpavęs’, – pasakojo įvykių liudininkė…“
...Dabar, turbūt, jau aišku, kieno pagalba vyksta joginė levitacija, jogų levitaciniai pakylimai nuo žemės sėdint lotoso poza, kuriuos taip išreklamavo transcendentinės meditacijos propaguotojai visame pasaulyje ir Lietuvoje – demonai vis dar ieško naujų aukų.
Štai tokia yra realybė, nepagražinta ir nenudailinta, nes mes kovojame ne su kiškiais morkų laukuose ar nykštukais jų olose, bet su „šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis…“ Efeziečiams (6, 12).
Kai kurie medios siužetai pasakoja apie ekstrasensus, neva turinčius galią išvaryti piktąsias dvasias. Deja, tai laikina iliuzija. Aukštesnio rango magas išvaro žemesnio rango dvasią. Po kiek laiko to žmogaus gyvenimas pradeda griūti nuo ligų, alkoholizmo arba jis nusižudo. Prakeikimo autorius šėtonas turi teisę į neatgimusio žmogaus gyvenimą, net jei šis eina tik konsultuotis pas ekstrasensą ar būrėją... O ypatingai, jei pats buria ir užsiiminėja kuria nors Dievo uždrausta veikla. 
...Vienas mano pažįstamas, už kurį teko melstis, sakė, kad po apsilankymo pas ekstrasensą – radiastezininką, jį apėmė nesuvaldoma aistra azartiniams žaidimams. 
Tas pats ekstrasensas vienos radijo laidos metu, kurioje dieną prieš, dalyvavau ir aš, visai Lietuvai girdint, pasigyrė, kad iššaukia mirusias dvasias. O žmonės ir toliau plūsta pas šarlataną… 
Aš negiriu ir televizijos, – kai kuriose laidose žmonės mokomi net satanizmo pradžiamokslio, nekalbant jau apie rytinį horoskopų srautą per valstybinę TV. Brangieji, šitokia, nežinia kieno įvesta mada, ar kaip  tai pavadinti, yra ne kas kita, o valstybinio masto įteisintas okultizmas!
Ir apaštalas Paulius nedviprasmiškai rašo, kad paskutiniaisiais laikais daugelis pasiduos klaidinantiems demonų mokymams, (1 Timotiejui 4, 1). Raštas įspėja, kad pakėlęs akis į dangų ir pamatęs saulę, mėnulį, žvaigždes, nepaklystum ir jų negarbintum… (Pakartoto Įstatymo 4, 19).
Astrologijos kilmės šalyje, Mesopotamijoje, prieš 2500 metų Saulės orbita buvo padalinta į dvyliką sektorių, pavadintų pagal ten į akis krintantį žvaigždžių vaizdą. Taip atsirado vadinamieji gyvūnų rato ženklai. 
O mokslininkai tvirtina, kad pagrindinę priešpriešą šiandieninei astrologijai sudaro tai, jog Žemės sukimosi aplink savo ašį dėka, gyvūnų rato ženklai šiandien nebesutampa su anuometiniais žvaigždžių vaizdais. Žvaigždės, kurios prieš 2000 metų buvo vienoje trajektorijoje, dabar jau yra kitoje. Ten, kur buvo Liūtas, dabar randasi Mergelė. O ten, kur buvo Avinas, dabar yra Žuvys, išties beribiai žmogiškos fantazijos vingiai ir patiklumas. Net iki pamišimo... 
Dar šis tas apie astrologiją... Ji remiasi Ptolemėjaus sistema, pagal kurią Saulė sukasi aplink žemę ir yra mokslo priešingybė jau vien dėl to, kad ne saulė, o žemė sukasi aplink Saulę!
Velnias naudojasi horoskopais, kad atitrauktų žmones nuo tikėjimo Dievu ir paralyžiuotų jų valią. Toks žmogus netenka iniciatyvos ir leidžiasi valdomas determinuojančio (determinizmas – filosofijos teorija, teigianti esant visuotinį dėsningą ir objektyvų tikrovės reiškinių priežastinį sąlygotumą) fatalizmo, lyg viskas jo gyvenime iš anksto nulemta ir nieko pakeisti nebegali…
Astrologija, – tai dar vieni subtilūs velnio spąstai mūsų sieloms pagauti! Tūkstančiai žmonių jau yra pagauti ir: ,,…nesąmoningai surišti ‘savo zodiako ženklo’ charakteristikų bei silpnybių. Ieškant savo tapatumo, šis apgaulingų faktų bei įliuzijų mišinys įsigėrė į žmonių sielas, pasilikdamas ten iki šios dienos ir būdamas visiškai priešingas Dievo keičiančiam darbui“ – Francis Frangipane.
Fatalizmas nepalieka vietos Dievo malonei, nes jis tvirtina – jei Dievas nenori manęs gelbėti, tai ir negelbėja… Tai yra melų melas! Kokiu tada tikslu Jėzus ėjo ant kryžiaus, jei negelbėti!? 
Padedančiam sau ir Dievas padeda, todėl turim ir patys neapsileisti, mąstyti ir, kada reikia, ryžtingai veikti!
Šv. Augustinas tvirtino: „Jėzus atėjo ne tam, kad mums atskleistų, kaip juda dangus, bet tam, kad parodytų kelią, kaip galima nueiti į dangų.“
Žmonija įkopė į septintą savo egzistavimo tūkstantmetį, tad įdomu, kiek dar laiko Dievas turi duoti žmonijai, kad ji išpainiotų socialines problemas? Juk jau praėjo daugiau kaip 6000 metų…
Tikiu, kad Jėzaus antrasis atėjimas į žemę čia pat. Todėl budėkime ir melskimės už save, už savo šeimas, už Tėvynę ir Bažnyčią, kovokime ir neleiskime pragaro jėgoms praryti mūsų vaikų!

2006 m.

2011 m. balandžio 18 d., pirmadienis

„Herbalife“ kerai



 Ačiū Dievui, kad Lietuvoje mažėja pseudo marketingų bumas, nes kai kurie iš jų, pavyzdžiui, „Herbalife“, yra nusikaltėlių organizacija. Tokiuose marketinguose laimi tie, kurie anksčiau pradėjo ir kurie yra piramidės viršuje. Visas šis biznis iš esmės – parazitavimas. O principas „duok pinigų, tada galėsi dirbti“, yra kyšio davimas.
Daugelis krikščionių duoda kyšius prieš operaciją, o juk šis veiksmas yra ne tik savotiškas bandymas papirkti, bet dar blogiau – tai netikėjimo nuodėmė. Ar ne geriau pasimelsti, kad chirurgo rankos būtų Dievo rankose, tada ir kyšio nereiks nei už operaciją, nei už vietą Danguje. Mūsų rūpestis ir pareiga tikėti Visagaliu Dievu!
Taip pat ir savo darbais neužsitarnausi Viešpaties palankumo, nes Jo sosto pamatas – teisingumas, ant Jo Žodžio laikosi visata. Jis kyšių neima, tai žemiška mada, ne Dangiška. 
Panašių tinklinių marketingų dar yra šalyje ir, deja, daugelyje bažnyčių jie bando susisukti lizdus, kad nuviliotų nuo Dievo kuo daugiau Jo vaikų.
Daugelio pseudomarketingų pagrindinė produkcija yra maisto papildai. Jų kainos kosminės, nors už tokią kainą galima nupirkti dvigubai daugiau geresnės kokybės prekių.
Virš tam tikrų maisto papildų yra net buriama, panašiai, kaip virš satanistinės muzikos CD masteringų, kad būtų išpirkta kuo daugiau diskų. Mums, krikščionims, derėtų daugiau sužinoti apie krikščioniškas firmas ir jų produkciją ir taip remti brolius Kristuje, o ne velnio tarnus.
Visiems gerai žinoma ansamblio „Eagles“ daina „Kalifornijos viešbutis“ yra apie Amerikoje, Kalifornijos gatvėje, įsikūrusią Šėtono garbintojų bažnyčią. Šios grupės menedžeris Leri Solteris laikraštyje „Yoko Tribune – Herald“ (1982 m., vasario mėn.) prisipažino, kad grupės muzikantai buvo šėtoną garbinančios bažnyčios nariai. Viena šios grupės daina net pavadinta – „gero jums poilsio pragare...“
O juk ne vieno tikinčiojo namuose yra tokios muzikos kasečių, kuri pragaro šaukliams yra lyg kvietimas pas kai kuriuos „pasisvečiuoti“. Tik ar ne smaluotus pėdsakus po savo vizito paliks šie svečiai?
Mums, Dievo žmonėms, labai svarbu išmokyti savo vaikus skirti gera nuo blogą. Jei eini į mišką grybauti, tai juk mokai juos atskirti gerus grybus nuo blogų, valgomus nuo nevalgomų. Tas pats ir su dvasiniu maistu, stebėk ir atsirink, ką žiūri, ko klausai, nes akys ir ausys yra tavo sielos vartai.
Fizinė namų švara taip pat svarbi, nekalbant jau apie dvasinę: gašlūs sekso straipsniai, horoskopai laikraščiuose, tai – dvasiniai nuodai, todėl budėk, kad vieną dieną tu ar tavo vaikai jų neparagautumėt.
Į tokią dvasinę nešvarą atropoja ir atskrenda – lyg tarakonai prie maisto ar maitvanagiai prie dvėselienos – demonai. Jie sukelia ir kivirčus namuose.
Beje, yra demonų rūšis, kuri sukelia avarijas gatvėse, greitkeliuose. Ne tik mūsų policijai, bet ir daugeliui vairuotojų yra žinomos tokios vietos. Važiuojant tokiu keliu šlovink Viešpatį, bet dar geriau, – tapk Dievo šeimos nariu, tada ir apsauga garantuota! O kaip tapti Dievo šeimos nariu, sužinosi perskaitęs nuo pradžios iki pabaigos šią knygutę.
Tokio tipo marketingai, kaip „Herbalife“ – demonų susibūrimo vieta. Man teko ten ir padirbėti...
Po papildų ragavimo vienas mano šeimos narys vos nenumirė, teko net lašelinę statyti. Bet svarbiausi įvykiai prasidėjo tada, kai apsisprendžiau iš ten išeiti.
Labai geras yra toks testas tikram dvasingumui nustatyti, – kaip tu reaguoji, kai tave palieka draugai, išduoda artimieji, palieka mylimoji...
Religinės bendruomenės dvasingumui nustatyti šis testas ypač veiksmingas. Ne paslaptis, kad kai kurie lyderiai, tau juos paliekant ir išeinant, gali įvairiausiai būdais kenkti, apkalbinėti ar šmeižti.
Tai pasakytina ne vien tik apie bažnyčias, bet ir įvairias organizacijas, darbovietes, bendrijas ar kitas valstybines institucijas. Jeigu galima taip apibūdinti – mylinčiųjų būrelis, į kurį negali įeiti, o įėjęs negali išeiti...
Išeiti iš tos organizacijos „Herbalife“ buvo taip sunku, kad už mane teko ne kartą melstis.
Vienos maldos metu, kai jau buvau atsikratęs firmos regalijomis ir atributika, atsivėrė dvasinis pasaulis ir  aš aiškiai išgirdau kalavijų garsus – kovėsi Dievo angelai su demonais. To tikrai niekada nepamiršiu!
Toks dėkingumas Dievui apima, kai supranti, kad pats Jėzus kovoja už tave ir veržte veržiasi šie žodžiai: „Tėve, dėkoju Tau už Sūnų Jėzų Kristų“. 
 

2006 m. 
 

2011 m. balandžio 17 d., sekmadienis

Auglys vaikino galvoje

  
  Vos įtikėjęs iš praeities atsinešiau ne tik įvairių ydų, bet ir septynias vinis kojoje, kurias reikėjo išoperuoti.  
Nuėjau į ligoninę ir kadangi vietų gultis nebuvo, nusprendžiau bent paliudyti. Užėjęs į pirmą pasitaikiusią palatą, pastebėjau vaikiną sutvarstyta galva. Šalia sėdėjo nuliūdusi motina, tad prisėdau prie jų ir pradėjau liudyti Kristų.
Na ir kaip dažnai būna, šalia dieviškų dalykų buvo ir velniški. Gretimoj lovoj mus tyrė ciniškai nusiteikusi moterėlė ir tik laukė progos įkišti savo trigrašį. Tokiais atvejais reikia tęsti savo darbą toliau ir stengtis neužmegzti kontakto nei akimis, nei kalbomis nesileisti kontroliuojamam.
Paliudijęs vaikinui, pasiūliau jam pasimelsti atgailos malda. Mano nuostabai, jo vardas buvo toks pat, kaip ir mano – Aleksandras. Jis priėmė Jėzų, čia pat gavo Šventosios Dvasios krikštą su kalbų dovana. Jo motina taip pat priėmė Jėzų.
Po to uždėjau jam ant galvos rankas ir pasimeldžiau, nes motina pasakė, kad smegenyse auglys, o gal kraujo krešulys, ir rytoj jam reikės trepanuoti kaukolę. Tikrai nemaloni procedūra. Pasimeldęs už visus palatos ligonius, išskyrus dvišako liežuvio savininkę, išėjau. Beje, vienas ligonis palatoje buvo vos gyvas, bet ir jis priėmė Jėzų į savo širdį. Ačiū Dievui!
Kitą dieną atsibudau anksčiau nei bet kada. Po kiek laiko suskambo telefonas. Keistas jausmas apėmė mane. Atsargiai pakėliau ragelį – skambino to vaikino mama ir pasakė, kad operacijos nebereikia. Persigandęs paklausiau, kas atsitiko, gal tas vaikis numirė?.. Bet ne! Prieš operaciją jam dar kartą peršvietė galvą ir... stebuklas – auglys dingo, dingo ir nebėra!
Atsisveikinęs su motina pradėjau šokti ir garsiai šaukti – „Aleliuja!“ Iš tiesų mūsų Dievas – stebuklų Dievas!
Tuo metu buvau dar visai vaikas dvasioje – nepaklausiau nei adreso, nei miestelio, kur vaikinas su motina gyvena. Kai kas sako, jog reikia įrodymų, kad taip įvyko… Bet ar dėl to kas nors keičiasi? 
 
2006 m. 

,,Aš – kunigaikštis“

  Taip pavadino save vyriškis Švento Jokūbo ligoninėje.   
Užėjęs į traumatologinį skyrių ir pamatęs liūdną nekalbų ligonį, paklausiau, koks jo vardas. ,,Aš – kunigaikštis“ – sekė atsakymas. Dvasinis įžvalgumas padėjo aptikti viduje slypintį demoną. Supratau, kad žmogus apsėstas. Tąsyk nieko nesakiau, bet įsidėmėjau to žmogaus akis liūdnas ir prašančias.
Po kelių dienų vėl buvau toje ligoninėje. Gretimais, kitoje palatoje, vaikinas, vardu Aleksandras, laimingas ruošėsi namo. Beje, tai tas pats jaunuolis, kuriam norėjo trepanuoti kaukolę dėl auglio. 
Dabar jis buvo sveikas ir linksmai juokėsi, o jo motina švytėjo iš laimės. Aš jiems pasiūliau padėkoti Dievui už suteiktą malonę.
Iš tiesų šventas mūsų Tėvas, kuris yra Danguje! Ir nesvarbu, kokios tu rasės, kokio tikėjimo, kiek tau metų, šaukis Jo ir Jis atsilieps. Amen!
Ne, ne, dar ne pabaiga... Pamenat, palatoje kartu su jaunuoliu, kuriam reikėjo trepanuoti kaukolę, buvo vienas vos gyvas ligonis, pusamžis vyras. Jo žmona pasakė, kad po maldos, vėlai vakare, jam iš burnos pasipylė kraujas ir jis mirė. Ačiū Dievui, kad jis mirė su Kristumi širdyje, aš laiku atėjau! Vaikiną malda išgydė, o šito siela iškeliavo pas Tėvą!
Įdomi buvo dvišako liežuvio savininkės reakcija į tai, kas įvyko. Pagrindinė jos kalbos tema buvo apie mirusįjį. Tokia ir yra velnio taktika – koncentruotis į mirtį. Bet kiek ji beplyšojo, niekas į ją nekreipė dėmesio…
O kitoj palatoj manęs jau laukė „kunigaikštis“. Uždėjau rankas ant ligonio Jėzaus vardu ir tą pačią minutę jis nušvito ir pradėjo noriai bendrauti. Ačiū Dievui, Kristus jį išlaisvino iš demono vergystės.
Įvairiais vardais maskuojasi demonai. Alkoholio dvasia – „abstinento“; religijos dvasia, viena pavojingiausių, nes labai gudriai užsimaskavusi, gali prisistatyti „religijotyrininko“ vardu.
Verta atminti, kad demonai niekada nesako visos tiesos, – jie slidūs kaip unguriai, todėl šioje tarnystėje labai praverčia išsamus Biblijos pažinimas.
O dar geriau Žodžio, Biblijos Autoriaus pažinimas ir draugystė su Juo. Pagarbiai elgiantis užsimezga draugystė, perauganti į meilę, o meilėje ir džiaugsme neišbūna jokia piktoji dvasia!
Panašiai kaip „kunigaikščiui“, atsitiko ir vienam vaikui. Įsėdęs į autobusą, pastebėjau keistai besielgiantį, kokių šešerių ar septynerių metų, berniuką. Perkreiptu veidu, karingai įsitvėręs vaikišką pistoletą, jis agresyviai autobuso viduryje šoko kažkokį bjaurų savo šokį... Jo tėvas pasimetęs sėdėjo ant sėdynės nežinodamas, ką daryti. 
Priėjęs prie vaiko, paliečiau petį, ir tuoj pat jo veidas pasikeitė, o tėvas, pasisodinęs jį šalia, nuoširdžiai man padėkojo.
Tik tiek ir tereikėjo, kad demonas, kankinęs vaiką ir per jį kėlęs sumaištį autobuse, būtų išvarytas!
Tėvai turėtų žinoti, kad vaikų žaidimai su ginklais, tegul ir vaikiškais, nėra jau toks nekaltas užsiėmimas... Žaidžiant tokius žaidimus, ateina smurto, agresijos demonai. Per džiudžitsu, karate ar kitus rytietiškus kovos menus prisistato rytų kovų menų dvasios, atskira demonų rūšis ir gali tokį vaiką užvaldyti. Ilgainiui tokio vaiko likimas gali pakrypti pavojinga linkme ir užaugęs jis gali turėti nepaaiškinamą norą muštis ar net žudyti. O ir liga gali įsimesti į kūną!
Žaidžiant tam tikrus karinius video žaidimus ar žiūrint per TV sadistiškus filmus, smurtines sporto laidas, – susijaudinam ir išsiskiria adrenalinas, kuris kaupiasi kauluose. Iš ten ir tokios ligos, kaip artritas, osteoporozė ar kitokios negalios. Be abejo, praeities nuoskaudos bei kartėlis daro savo, todėl būtina nuolatinė atgaila!
Paminėsiu tokį atvejį. Pakvietė mane ir keletą brolių Kristuje pas vienos moters vaiką. Reikėjo pasimelsti už jį, nes jo kojų kaulai buvo nesveiki. Besimeldžiant Dvasia man pasakė: „paklausk ar jis tebežaidžia su ginklais“. Jis susimėtė, bet prisipažino, kad žaidžia, nors vaiko motina labai nenoriai pripažino šį faktą. 
Dažnai tėvų tikėjimas ir priežiūra labais svarbūs, kad jų vaikai išgytų. Ir dažnai – lemiami!
Šis vaikas ne tik prisipažino, bet ir atgailavo. Po kiek laiko aš sužinojau, kad jo kojos išgijo ir jis vėl gali žaisti judrius žaidimus, – net futbolą!
Dar vienas pavojus gresia, bet dabar jau mergaitėms. Jos mėgsta žaisti su lėlėm, o už dabar taip populiarių „barbių“ ir „sendžių“ slepiasi seksualinio gašlumo dvasia.
O dar viena dvasia taip gudriai maskuojasi po tariama šių lėlių lieknumo skraiste, kad net atsistebėti negali, bet ačiū Viešpačiui, kad Jis apšviečia, kas yra kas! Jos vardas – ,,anorexia nervosa“, nervinis išsekimas, pasireiškiantis apetito praradimu. Buvo ne vienas atvejis, kai po eilinio serialo „Eli Makbyl“ žiūrėjimo, mergaitės norėdavo tapti panašiomis į aktorės suvaidintą heroję, veikiau ,,Barbės" skeletą, aptrauktą oda… 
Teko melstis už tokią merginą ir išvaryti ją engusį demoną. Dabar ji atrodo normaliai ir dirba krikščioniškoje radijo studijoje!
Vienintelis, šiuo atveju, patarimas tėvams – išmesti kuo greičiau lauk šias lėles, kol vaikai nepradėjo Holivudo aktorių „karjeros“!
Gelbėkim savo vaikus nuo pragaro invazijos, kol nevėlu!

2006 m.  

2011 m. balandžio 15 d., penktadienis

Malda už parlamentarą


   
  Teko dalyvauti TV debatuose į prezidento rinkimus. Jų metu pasisakiau prieš vieną iš pretendentų. O kažkuris karštakošis jo gerbėjas vos ne kumščiais šoko prieš mane. Kiek vėliau jis pakilo valdžios laipteliais.
Po kelių metų viename laikraštyje perskaičiau, kad jis guli ligoninėje. Diagnozė – vėžys. Pasimeldžiau ir nuvažiavau pas jį į onkologinę ligoninę. Registratūroje sužinojęs palatos numerį, užėjau. Ten buvusios žurnalistės paprašęs išeiti, paklausiau jo ar prisimena mane? Kadangi neprisiminė, tad daugiau neklausinėjau. Padovanojau jam rožę ir paliudijau apie savo septynias operacijas ir atsivertimą.
Jis ramiai išklausė, o kadangi buvo pririštas lašelinėmis prie lovos, kumščiais pamosikuoti negalėjo...
Paliudijęs pasiūliau pasimelsti už jį. Jis sutiko. Surišęs vėžio dvasią ir įsakęs jai išeiti, paprašiau jo pakviesti į savo širdį Jėzų. Mano nuostabai ir džiaugsmui, jis neatsisakė. Taip ir išsiskyrėm. Po poros metų susitikom vienoje televizijos studijoje. Laidai pasibaigus, radau jį prie baro. Pamatęs mane jis, lyg pratęsdamas laidos temą, pasakė: ,,jei mane teis tauta, tai dar nieko... Atsakydamas replikavau, kad jeis teis  tauta, gal ir nieko, bet kai teis Aukščiausiasis Teisėjas, kažin ar bus gerai kaip jis tikisi... Jis pažiūrėjo į mane ir jo akyse pamačiau baimę.
Iš tiesų sakau jums, geriau nešokti prieš Dievo pateptąjį, o užgauti jį – tas pats, kas paliesti Dievo akies vyzdį (Zacharijo 2, 8). Ir gerai turėtumėt pagalvoti prieš tai, kai gestu ar kitaip pabandysit tai padaryti…
Tą patį noriu pasakyti ir apie apkalbas. Jos yra baisesnės už peilio dūrį iš pasalų. O jei tu dirbi Dievo darbus, tau gali tekti atlaikyti pasipriešinimą ne tik šeimoje, pasaulyje, nuo netikinčių, bet ir bažnyčioje nuo tikinčiųjų.
Įsakymas „nežudyk“ reiškia ir „neapkalbinėk“! Kai mes apkalbinėjam, neteisingai kaltinam žmogų, jis patiria stresą, o aplinka tai jaučia. Tokie kaltinimai masina demonus kaip kraujas ryklius, ir jie sulekia prie aukos net iš kitų kontinentų – iš už jūrų marių ir vandenynų!
Įsivaizduokit, kad įeinat į kambarį, kur jus ką tik apkalbėjo. Jums ten net būti nesinori, jus slegia. Kiek iš jūsų esate patyrę kažką panašaus savo gyvenime? Turbūt ne vienas...
Neapipjaustytų liežuvių“ aukų kur kas daugiau, negu žuvusių visuose planetos karuose. Kad jūs bent žinotumėte, kokias kančias atneša pikti liežuviai…
Ir nenuostabu, kad jautresni žmonės, neatlaikę išorinio spaudimo bei nuolatinio persekiojimo, net nusižudo. Todėl budėkime kalboje, nes visi vieną kartą stosime prieš Teisėją garbų!
Štai tokios baimės jausmas ir aplankė šį parlamentarą. O liga jam buvo atpildas šioje žemėje už agresiją prieš Dievo žmogų!
Net nežinau, kokia jo sveikatos būklė dabar. Valdžioje jo nebėra, bet jis gyvas, kruta. Ir teduoda jam Dievas išminties ir malonės, kad išsigelbėtų amžinybėn!
Tad jei mes, būdami Dievo vaikais, savo darbais ,,darbeliais“, nekalbant apie apkalbas prieš tikinčiuosius, brolius ir seseris Kristuje, kai kurie išsigelbėsim tik kaip per ugnį (1 Korintiečiams 3, 15), tai kas laukia tų, kurie ne tik burnoja prieš Dievą ir Jo pateptuosius, bet atmeta Jo brangiausią dovaną, Jėzų Kristų?

2006 m.

2011 m. balandžio 13 d., trečiadienis

Dievo dovana


            
    Žmonės turi įvairių dovanų ir talentų iš prigimties. Vienus mes priskiriame savo tėvams, gaunamus paveldimumo keliu – dainavimas, dailės sugebėjimai, grojimas, poezijos dovana... Kiti savo talentus priskiria Dievui. Tai prigimtinės dovanos ir šias dovanas gauname iš mažumės.
O kai kurie jau subrendę gauna tai, ko iš mažens neturėjo. Aš ligoninėje gavau kūrybos dovaną, – kuriu dainas ir už tai dėkoju Dievui!
Tikiu ir žinau, kad norą rašyti ir patepimą melstis prieš įvairius burtus – okultizmą, ne tik gavau iš Dievo kaip dovaną, bet ir kaip įpareigojimą.
Yra ir kitokios, biblinės dovanos geriems darbams, kaip atsvara okultistų daromoms bedievystėms. Šventajame Rašte išvardintos šios Dvasios dovanos arba talentai – tai tikėjimo, išgydymų, stebuklų darymo ir kitos (1 Korintiečiams 12, 8–10).
Bet apie vieną, niekur neįvardintą dovaną, sužinojau tik po devynerių atsivertimo metų. Apie ją man papasakojo vienas brolis Kristuje. Jos pavadinimas – skausmas.
Šią skausmo dovaną gali gauti labai netikėtai. Gali ją priimti, gali jos ir kratytis. Bet kvaila būtų nepriimti to, ką tau nori duoti gailestingas Dievas. O gali ir nežinoti, kad ją gavai...
Jobas irgi nežinojo kas jo laukia po šeimos netekimo ir baisių, jo kūno akimis žiūrint, išgyvenimų ir praradimų. Ačiū Dievui, mano brolio Kristuje išgyvenimai nebuvo tokie dramatiški, kaip Jobo.
Pirma jo netektis buvo skyrybos su žmona. Ji buvo jam svetima, na ir pats nemažai klaidų pridarė gyvenimo kely, todėl daugelį metų pragyveno kaip kunigai – celibate.
Kai vaikai tapo pilnamečiai, jis užrašė butą ir palikęs visą savo turtą žmonai ir vaikams, išėjo...
Aišku, jį kankino mintys, kad gal nereikėjo taip pasielgti, gal reikėjo dar palaukti… Ir Šventajame Rašte yra parašyta, kad tu gali išdalinti visą turtą, net eiti ant kryžiaus, kaip tai daro kai kurie religiniai fanatikai Filipinuose, bet jei neturi meilės ir tavo motyvai neteisingi Dievo akyse, esi kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai.
Taigi... Draugas eidamas sutiko gražią, talentingą ir tikinčią moterį, turinčią panašų būdą kaip jo. Manė, kad gavus tikinčią žmoną, jo gyvenimas pasikeis. Kurį laiką jie draugavo, kol vieną dieną jų draugystė nutrūko. Abu suprato, kad ne ant to pamato jie statė savo draugystės namą. Tas namas sugriuvo, skeveldros sužeidė... Buvusios žaizdos supūliavo, atsivėrė naujos.
Dabar abu gyja. Juos gydo Jėzus, nes nėra kito vardo po dangumi, kuriuo žmogus galėtų ne tik išsigelbėti, bet ir išgyti, ypač nuo vidinių žaizdų, kurios yra pačios pavojingiausios.
Bet Dievas... išėmė brolio skausmą ir pripildė jį meile aplinkiniams. Kaip jis man kartą prisipažino, jo skausmas patyrus netektis, jo praradimai, padėjo giliau suvokti, kad mūsų gyvenimo vertė ir kokybė nepriklauso nuo to ką veiki, ką apie tave galvoja kiti, nuo to ką turi, bet viskas priklauso nuo gailestingojo Dievo.
Susitaikęs su savimi ir su Dievu, bei supratęs, kad kvaila nepriimti to ką Jis duoda, mano draugas tapo jautresnis kitiems, papuolusiems į nelaimę žmonėms, – tarp jų jis atrado naujų ir tikrų draugų, o jo širdis tapo jautresnė ir imlesnė.
Biblijoje, 1 Kronikų 4, 10 aprašyta istorija apie Jabecą. Išvertus į lietuvių kalbą šis vardas reiškia – Skaudulys. Tokį vardą jam suteikė motina.
Taigi vieną dieną Jabecas šaukėsi Dievo, kad pakeistų jo likimą apibrėžtą vardo reikšme. Ir Dievas atsakė į šią maldą, suteikdamas viską, ko šis prašė, bet prieš tai išpureno jo širdies žemę, pripildė ją šviežiu aliejumi ir išvedė iš susikoncentravimo į save, rato.
Kaip Jabecas, taip ir mano draugas patyrė naują meilės kokybę su Dievu. Bet svarbiausia, kad jis rado tai, už ką daugelis moka didžiulius pinigus ir norėdami nusipirkti, bastosi po visą pasaulį – lobį.
Lobis todėl ir vadinamas lobiu, kad jis nėra perkamas, bet randamas. Tas lobis, tai ramybė su Dievu.
Ir joks žmogaus veiksmas, – mylimo žmogaus neištikimybė, priešo skaudinimas, žeminimas ar fizinė brangaus žmogaus netektis, nebegali jo išbalansuoti, nes jis savo gyvenimo atrama pasirinko Jėzų Kristų.
Ir tik Jėzus yra ištikimas iki galo, tik Jis gali panešti mūsų naštas. Tik Jis, Jėzus, gali išgydyti mūsų žaizdotas širdis, bet yra viena mažytė sąlyga – viską atiduok Jam ir atsiduok Jam. 
2006 m.

Šimtas dvidešimt Kristų priėmusių senelių


Kartą važinėdamas po vieną mažą gražų Lietuvos miestelį dviračiu ir besigrožėdamas gamta, pajutau nenugalimą norą, greičiau pažadinimą, aplankyti tame miestelyje esančius senelių namus. Bet koks važiavimas į svečius be dovanų?
Užvažiavau į parduotuvę ir nupirkau saldainių. Jaučiau, kad to nori Šventoji Dvasia. Kaip švelnus atsakymas nuramina įpykusį žmogų, taip davimas atidaro duris Dvasios judėjimui. Tam ir buvo skirti mano saldainiai.
Tuo metu miestelis šventė jubiliejų, buvo atvažiavusių svečių iš Seimo. Kadangi ir aš buvau miestelio svečias, tad pasiprašiau leisti apžiūrėti kaip gyvena seneliai. Prieš vizitą pasimeldžiau, surišau piktąsias dvasias, kurios galėjo man trukdyti skelbti Evangeliją – kontrolės, teritorines, dvasinio aklumo ir baimės. Vyresnioji seselė nė žodžio prieš nepasakė, gal pamanė, kad koks svarbus asmuo atvyko...
Ir pradėjau vizitą po palatas. Kai kuriose seneliai gyveno penkiese, septyniese. Įeidamas į palatą pasisveikindavau, paklausdavau, kaip sekasi. Po to padalindavau saldainius ir pradėdavau liudyti. Pasakojau apie save, ką Jėzus padarė mano gyvenime kai buvau netoli mirties, ką Jis padarė dėl jų. Kalbėjau apie Jo meilę jiems, seniems žmonėms, kad sąlygos, kuriose jie gyvena – ne Dievo valia. Kad senatvė ir ligos, nuo kurių jie kenčia – šėtono rankų darbas.
Beveik visi, kurie klausėsi, ką aš kalbėjau, priėmė Jėzų į savo širdį, na, ir niekas neatsisakė sučiulpti po saldainiuką...
Ir taip visuose kambariuose. Tokia taktika liudijant Kristų pasiteisindavo ir kitų miestų ligoninėse, pensionatuose.
Taip šiame mažame miestelyje, senelių namuose, Jėzų priėmė apie penkiasdešimt senelių: vyrų ir moterų. Kai kurie dėkojo ir atsisveikindami verkė. Tikiu, kad jie tapo Dievo Karalystės vaikais.
Mano ir, tikiu, Dangaus džiaugsmui nieko nebetrūko. Išeidamas iš tų namų pakalbėjau su pensionato darbuotojais, paliudijau vairuotojui, vyresniajai ir porai seselių. Ir jie visi priėmė Jėzų.
O kiti septyniasdešimt senelių buvo dideliam mieste. Nupirkau krūvą saldainių, porą kilogramų mandarinų, prieš tai susipykau su draugu, kad jis man nekliudytų įvykdyti Dievo darbą, mat kai kada artimiausi žmonės trukdo daryti tai, ką Dievas nori, kad tu darytum. Kai kurie trukdo, kontroliuoja to nenorėdami, o kai kurie sąmoningai atsiduoda velniui, šmeiždami ar net pastodami kelią.
Tada kare, kuriame dalyvauji, tenka sukovoti priemonėmis, kurios tinka toje situacijoje. Nes šitas karas ne dėl asmeninio populiarumo įtvirtinimo krikščionių tarpe, bet žūtbūtinė kova už kiekvieną sielą, kur ji praleis amžinybę – danguje ar pragare.
Artėja didysis sielų derlius, tad darbininkai turi būti gerai paruošti, bebaimiai kariai, nes mūsų Viešpats ne tik avinėlis. Mūsų Viešpats – Judo giminės liūtas. O liūto, žinia, geriau netampyti už ūsų, jis ne katinas.
Mano liudijimų serija pasibaigė netikėtu susitikimu, kuris ir vainikavo visą mano evangelistinį triūsą tą dieną. Atėjus vakarui, aš jau buvau apėjęs beveik visas palatas ir norėjau eiti namo, bet...
Kažkas mane sulaikė, neleido išeiti iš pensionato. Priėjau prie paskutinio kambario, pasibeldžiau ir įėjau. Ten gyveno du senyvo amžiaus vyrai. Vienas beveik kurčias, o su kitu tą vakarą prašnekėjom beveik valandą.
Pasirodo, kad jis gerai pažinojo mano tėvą. Jie kažkada buvo net bendražygiai, draugavo. Štai kokį susitikimą tuokart padovanojo man Viešpats...
Šitas vyras, apie tada jau mirusį mano tėvą, papasakojo daug gero. Iš tiesų, savo tėvą aš gerbiau, o kai kuriuos man pasakytus žodžius prisimenu dar ir dabar, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų po jo mirties. Žinau, kad dalyvavimas kare pareikalavo iš jo daug jėgų ir sveikatos, todėl jis ir mirė jaunas, sulaukęs vos penkiasdešimt ketverių...
Kadangi tikiu, jog ateinanti sielų pjūtis, darbas Viešpaties aruoduose, pareikalaus iš daugelio visiško atsidavimo, todėl šį pasakojimą baigsiu ištrauka iš savo tėvo, Vlado Kavoliūno parašytos knygutės „Apkasų vėjas“. Čia jis aprašo pirmosios pergalės dienos, gegužės 9 –ios įspūdžius žvelgiant į sugriautą, nuniokotą Berlyną:
– „Naktis. Pirmoji taikos naktis. Juodu sparnu ji užkloja griuvėsius... Žvelgiu, ir į galvą nejučiom lenda skverbiasi įkyri mintis: kam tu, kareivi, dabar reikalingas? Kur eisi? Ką veiksi? Karas pasibaigė...
Juodame nakties ūke dunkso kraupūs, fantastiški Berlyno griuvėsių kontūrai, o kiek griuvėsių turės pakilti naujam gyvenimui. Kieno rankos juos pakels? Ir nejučiom ateina atsakymas – tavo, kareivi...“
Tai ir yra mūsų, Dievo žmonių, tikslas – atstatyti griuvėsius savo Tėvynės miestuose, nuvalyti dvasinius voratinklius, sujungti išsiskyrusias šeimas, išgydyti sužeistas santuokas, sutvarstyti kraujuojančias širdis...
Kieno rankos tą padarys? Kas eis paskui Viešpatį ir mokės kainą už Tėvynę, Bažnyčią, tautą ir šeimas? Kas stos į lemiamą mūšį su pragaro ordom ir jų ideologija, vedančią į pražūtį milijonus sielų? Kieno rankos pakels šiuos griuvėsius?
Ir nejučiomis ateina atsakymas – tavo, kareivi! Tavo, Dievo vyre ir moterie, tavo... 

2006 m.  

2011 m. balandžio 10 d., sekmadienis

Batsiuvys be batų


 
  Taip ne kartą vieną mano pažįstamą yra pavadinę seserys ir broliai Kristuje. Gal taip ir yra... Bet tik dalinai. Yra tokia tikinčiųjų rūšis, kurie kaip Dovydas, priversti slapstytis, kol ateis jų laikas tarnauti.
  Dovydą irgi persekiojo tie, kuriems jis vieną dieną turėjo vadovauti. „Bet kaip tada gimęs pagal kūną persekiojo gimusį pagal dvasią, taip ir dabar“ (Galatams 4, 29). Mielas broli ar sese, klausyk! Todėl tu ir neturi savo bažnyčios, nes neatėjo laikas, tu dar ruošiamas, dar palauk truputį...
O gal tu turi muzikinį pašaukimą šlovinti Viešpatį? Ir tau neleidžia tarnauti? Nenusimink, Saulius vieną dieną tave pakvies. Pagaliau Saulius „mirs“ ir tu šlovinsi savo Dievą, o ant tavo galvos spindės karūna...
Ir ne žmonių rankomis uždėta, bet nuleista iš Dangaus ir paties Viešpaties tau deleguota valdžia, nes tu – kaip Benjaminas, kuriam valdžią suteikė ir vienintelį iš dvylikos vaikų palaimino pats tėvas!
Tas tarnavimas, į kurį tave įves Dievas, tą valdžią tau suteiks ne denominacija, ne žmonių išrinkti žmonės, ne ,,motina“ Bažnyčia, bet dangiškasis Tėvas.
O dėl motinos kulto, taip labai mūsuose paplitusio, kuris yra dar viena okultizmo medžio šaka, – feminizmas su visom savo atšakom – Jezabelės, nepriklausomybės dvasia, nepaklusnumu Dievo nustatytai tvarkai, kuris yra ne kas kita, o burtininkavimas, – manau, daugeliui susivokti padės ši Švento Rašto eilutė: „aukštybių Jeruzalė <…>, ji yra visų mūsų motina“ (Galatams 4, 26).
...Karalius be karalystės, šlovintojas be gitaros, ganytojas be gardo avims... Tai matomi faktai. O Viešpats yra Tiesa ir jis pakeis tuos faktus. Tik lauk kol ateis tavo laikas.
Ir jei liksi ištikimas, vieną dieną savo dvasinio tunelio gale išvysi šviesą iš pradžių mažą spindulėlį, o po to ir saulę, šviesos šaltinį ir pagaliau – Dievo šlovę, Jo šviesą.
Ir kas svarbiau, nuspręsi tu – ar spindulių kąsneliai, saulės zuikučiai, žaismingi, bet nešildantys, ar pati saulė ir jos Kūrėjas, ją įžiebęs?

2006 m.  

Mergaitė, kalbanti bosu


   
 Į bažnyčią, kurią tuo metu lankiau, atėjo jauna moteris su savo globotine iš vaikų namų, maždaug dvylikos metų mergaite.
Kažkodėl jos priėjo būtent prie manęs – manau, kad Dievas taip norėjo. Užkalbinau mergaitę, o ji man kad atsakys piktu, storu, veikiau vyrišku, nei vaikišku, balsu. Argi tokio amžiaus mergaitės kalba bosu?
Supratau, kad tai demonas joje kalba vyrišku balsu: „pasitrauk, nelįsk!“ O jau veido išraiška... Kaip vis dėlto dvasinis pasaulis veikia fizinį. Nelieka abejonių, kai pamatai tokį vaizdą!
Uždėjus rankas, mergaitės veidas akimirksniu pasikeitė, – ji švelniai prisiglaudė prie globėjos ir pažiūrėjusi į mane, pasakė: „ačiū, dėde..."
Dažnai velniai kalba prieš žmogaus, kuriame jie randasi, valią! Kartais jie kontroliuoja paciento kalbos padargus ir naudoja juos, kad galėtų kalbėti – galima išgirsti moterį kalbančią grubiu, vyrišku, arba vyrą – itin plonu, nenatūraliu balsu.
Demonas, tai – piktoji dvasia! Jie nėra labai protingi, todėl būna, kad meldžiantis išduoda savo vardą, savo prigimtį ir veiklos pobūdį!
Piktoji dvasia išeidama per burną gali klykti, murmėti, šaukti: ,,Iš daugelio apsėstųjų, baisiai šaukdamos, išeidavo netyrosios dvasios…“ (Apaštalų darbai 8, 7). Įvairių pavadinimų dvasios išeidamos reiškia skirtingus garsus: riaumoja, inkščia, riaugėja, kosėja, spjaudosi, loja ar net kriuksi!
Patyčių demonas dažnai palieka žmogų po antausio! Bet tokiam veiksmui reikia turėti aiškų Šventosios Dvasios vedimą! O kai kada demonas išvaromas kalbant telefonu ar vien įsakmiu žvilgsniu!
Vienos dvasios išeina su simptomais, panašiais į vėmimą, tai – seksualinio netyrumo velniai. Kitos – neapykantos, melo – garsiai urzgdamos. Baimės dvasia išeina lauk kukčiodama ar garsiai raudodama!
Seksualinio netyrumo dvasia ne kartą išeidavo perskaičius šią ištrauką iš Biblijos: ,,Jų darbai neleidžia jiems sugrįžti pas savo Dievą. Paleistuvystės dvasia yra juose…“ (Ozėjo 5, 4). Šiuo atveju Dievo Žodis apšviesdavo demoną, įvardindamas tikrąją jo prigimtį ir priversdavo išeiti jį lauk!
Dar viena, viliojanti dvasia, iš tos pačios, paleistuvystės grupės, gali įeiti į žmogų per familiarius santykius, kad ir glostant vienas kitam delnus, ar per ilgiau trunkantį bendravimą, net žiūrint į akis priešingos lyties asmeniui ją turinčią!
Galima ir pavardinti kai kuriuos dažniausiai pasitaikančius demonų pavadinimus: baimės, neapykantos, melo, abejonių, pavydo, gėdos, melagingos kaltės ir prievolės, kontrolės, pavyduliavimo, mirties, homoseksualizmo, savižudybės, paleistuvystės, patyčių, viliojanti...
Nikotino dvasia kūne pasireiškia sunkiai kvėpuodama ar nuolat kosčiodama, – taip ji duoda ženklą kūnui, kad būtina patenkinti jos norą ir užsirūkyti! Labai paplitęs melas, kad galima rūkyti po truputi, nes tai padeda atsikosėti. Kadangi demonai nesako visos tiesos, tai žmonės, neatskiriantys kairės  nuo dešinės ir tiki velnių pasakom!
Taip alkoholio dvasia tvirtina, kad neatsitiks nieko baisaus, jei išgersi gurkšnelį apetitui pagerinti ar kraujo apytakai ,,normalizuoti“. Žodžiu, žmogus pila į save nuodus ir tikisi, kad mirs kitas! Kuo silpnesnis gėrimas, tuo jo poveikis klastingesnis! Mokslininkai paskaičiavo, kad pavojinga, toksine doze laikoma 40 ml absoliutaus alkoholio (100 ml degtinės, 400 ml vyno, 800 ml alaus). Moterims tos dozės dar mažesnės!
Alkoholį vartojantys krikščionys apjuodina savo liudijimus ne tik Bažnyčios narių akyse, bet svarbiausia – pasauliečių! O skaudžiausiai dėl to kenčia vaikai. Matant, kaip tėtė su mama meldžiasi, o po to gurkšnoja alų, vaiko galvoje gali kilti tikra sumaištis. Jėzus itin griežtai pasmerkė tokią veidmainystę: ,,O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie Mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje“ (NT, Evangelija pagal Matą 18, 6).
Tėvai, kurie geria, rūko ir tuo pat metu, moralizuodami, aiškina savo vaikams apie narkotikų žalą jaunimui, taps pajuokos objektu už veidmainystę! Tikintieji, atlaidžiai – liberaliai vertinantys savo ydas ir žalingus įpročius, kurie, jų manymu, ne tokie nuodėmingi, kaip jaunimo nuodėmės ir įpročiai, privalės duoti ataskaitą! Jaunimas nebenorės klausyti tokių tėvų, kurie vieną kalba, o kitką daro…
Kartą vieno žinomo, pasaulinio garso muzikanto paklausė, kur yra pati turtingiausia vieta žemėje?.. 
,,Kapinėse!“, – atsakė šis. ,,Kodėl kapinėse?“ – paklausė kažkas.
,,Todėl kad ten daugiausia talentingų žmonių, kurie prasigėrę, prasirūkę mirė jauni ir nusinešė su savimi į kapus visus jiems Dievo duotus, bet nepanaudotus talentus, – patį brangiausią turtą!“
Tad matome, kad ydos, kurios atrodo mažos, gali kai kam tapti dideliu suklupimo akmeniu!
Norint išsilaisvinti nuo kankinančių dvasių, būtina atgaila už padarytas nuodėmes ir net už ketinimus, antraip piktoji dvasia gana greitai sugrįžta atgal, bet ne viena, o pasiėmusi drauge septynias, dar piktesnes už save, ir paskiau tam žmogui darosi blogiau nei buvo (NT, Mato 12:43–45).
Žmogus pripažįstantis savo bejėgiškumą prieš Dievą, turi būti sąžiningas daromų nuodėmių atžvilgiu ir trokštantis jų atsisakyti net mintyse, nes nugalėti iš pažiūros tokia ,,nekaltą“ ydą, kaip rūkymas, reikalingas tvirtas žmogaus apsisprendimas ir nuoširdi atgaila!
Na, o visišką išlaisvinimą vainikuojantis valios aktas yra atleidimas visiems tave nuskriaudusiems!
Pabaigai pasakysiu, kad demonai negali pakęsti Šventosios Dvasios ugnies, kuri persiduoda žmonėms, už kuriuos meldžiamės. Ir jei mes tarnausim su meile tiems, kurie kenčia, ne tik velniai išeis lauk, bet ir vėžiniai susirgimai paliks žmones!
Nėra pasaulyje tokių durų, kurių neatrakintų meilės raktas! 

2006 m.