Vos įtikėjęs iš praeities atsinešiau ne tik įvairių ydų, bet ir septynias vinis kojoje, kurias reikėjo išoperuoti.
Nuėjau į ligoninę ir kadangi vietų gultis nebuvo, nusprendžiau bent paliudyti. Užėjęs į pirmą pasitaikiusią palatą, pastebėjau vaikiną sutvarstyta galva. Šalia sėdėjo nuliūdusi motina, tad prisėdau prie jų ir pradėjau liudyti Kristų.
Na ir kaip dažnai būna, šalia dieviškų dalykų buvo ir velniški. Gretimoj lovoj mus tyrė ciniškai nusiteikusi moterėlė ir tik laukė progos įkišti savo trigrašį. Tokiais atvejais reikia tęsti savo darbą toliau ir stengtis neužmegzti kontakto nei akimis, nei kalbomis nesileisti kontroliuojamam.
Paliudijęs vaikinui, pasiūliau jam pasimelsti atgailos malda. Mano nuostabai, jo vardas buvo toks pat, kaip ir mano – Aleksandras. Jis priėmė Jėzų, čia pat gavo Šventosios Dvasios krikštą su kalbų dovana. Jo motina taip pat priėmė Jėzų.
Po to uždėjau jam ant galvos rankas ir pasimeldžiau, nes motina pasakė, kad smegenyse auglys, o gal kraujo krešulys, ir rytoj jam reikės trepanuoti kaukolę. Tikrai nemaloni procedūra. Pasimeldęs už visus palatos ligonius, išskyrus dvišako liežuvio savininkę, išėjau. Beje, vienas ligonis palatoje buvo vos gyvas, bet ir jis priėmė Jėzų į savo širdį. Ačiū Dievui!
Kitą dieną atsibudau anksčiau nei bet kada. Po kiek laiko suskambo telefonas. Keistas jausmas apėmė mane. Atsargiai pakėliau ragelį – skambino to vaikino mama ir pasakė, kad operacijos nebereikia. Persigandęs paklausiau, kas atsitiko, gal tas vaikis numirė?.. Bet ne! Prieš operaciją jam dar kartą peršvietė galvą ir... stebuklas – auglys dingo, dingo ir nebėra!
Atsisveikinęs su motina pradėjau šokti ir garsiai šaukti – „Aleliuja!“ Iš tiesų mūsų Dievas – stebuklų Dievas!
Tuo metu buvau dar visai vaikas dvasioje – nepaklausiau nei adreso, nei miestelio, kur vaikinas su motina gyvena. Kai kas sako, jog reikia įrodymų, kad taip įvyko… Bet ar dėl to kas nors keičiasi?
2006 m.
