Sakoma, kad ką tik įtikėję yra kaip vaikai... Tai tiesa. Bet tiesa ir ta, kad per jų vaikišką tikėjimą Viešpats padaro daugiausia stebuklų. Laikui bėgant mes prisipildome teologinių žinių ir „sausos“ teorijos, ką reikia ir ko nereikia daryti, bet dažniausiai tai netikėjimas, kurį gana tiksliai apibūdino žinomas teologas – „rūsio“ balsai.
Kartą sėdėjau su vyresnio amžiaus našle vienoje lauko kavinėje (situacija teologiškai teisinga): „į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai ne mažiau kaip šešiasdešimt metų...“ (1 Timotiejui 5, 9). Šie mano žodžiai – ne tik pašmaikštavimas...
Mums besišnekant, ji pasiskundė, jog ausies viduje kažkas nesusiformavę ir ji, nuo pat vaikystės, ta ausim beveik nieko negirdi. Bevalgydamas ledus, atsainiai paliečiau jos ausį ir pasimeldžiau.
Po pusantrų metų atsitiktinai susitikom ir ji paliudijo, kad pakartotinai nuėjus pas daktarą, jai buvo konstatuotas išgijimas su neišsivysčiusios vidinės ausies dalies atsistatymu bei klausos atstatymu. Kadangi meldžiausi ne savo, bet Jėzaus Kristaus vardu, tad Jam ir šlovė visa! O kiek dar įvyko stebuklų, iš pat pradžių neregimų, bet po metų kitų atnešusių rezultatą.
…Visi, bent jau daugelis tikinčiųjų, norėtų, kad jiems pasimeldus atgytų numirėlis. Tai bent būtų įvykis. Kiek garbės ir šlovės kažkuriam tektų... Tik ar pakeltum tą šlovę, jei ji tave užkluptų nepasiruošusį?
Kartą eidamas miesto centrine gatve staiga išvydau žmogų, kuris nei iš šio, nei iš to griuvo veidu ant žemės... Tai įvyko prie autobusų stotelės, aplinkui buvo pilna žmonių. Vienu metu prie jo pribėgom dviese – aš ir policininkas.
Nieko neklausęs pasilenkiau ties gulinčiuoju ir pradėjau garsiai, su valdžia, melstis kalbom. Žmogus nerodė jokių gyvybės ženklų – „na ir pakliuvau, nieko sau situacija...“ – pagalvojau. Pagavau nepatenkintą policininko žvilgsnį, o dar ir velnias mestelėjo mintį – „šlovės užsigeidei?“
Bet po kelių minučių žmogus krūptelėjo, pramerkė akis, pasimuistęs atsikėlė ir nuėjo sau.
Grįždamas namo išgirdau Šventosios Dvasios balsą – „tu prikėlei jį iš mirusiųjų...“ Štai taip! Visa šlovė ir garbė atiteko Viešpačiui. Jis prisiėmė visą sau priderančią šlovę ir garbę, – nepadalintą kaip tortą dar keliems, kokie jie šventi bebūtų…
Būta maldų ir už vaikų gimimą, ne iš mėgintuvėlio, bet atiduodant garbę Viešpačiui!
Kai kurie žmonės klausia, kodėl blogai dirbtinis apvaisinimas? Todėl, kad dvasiniame pasaulyje gali būti sustabdyta giminės pratęsimo grandinė. Stop! Plyta. Raudona šviesa!
Dažnai stebimės, kodėl ta ar ana šeima išmirė, nebėra palikuonių... Ištisas prakeikimų srautas ant tos giminės, todėl ir nėra vaikų, todėl ir išmirė visi. Dirbtinai pratęsdami ir atgaivindami tai, kas negyva ir uždrausta, galime pridaryti savo gyvenime tiek, kad ir iki ketvirtos kartos neiškuopsime...
O malda visados veiksminga, jei gero prašai... Vienas brolis Kristuje pasiskundė, kad jau ilgą laiką pragyvenę su žmona neturi vaikų – pasimeldėm dėl šios problemos ir dabar jų šeimoje jau trys vaikai.
Ir vestuvės, ir ieškomo partnerio problema – Viešpaties rankose. Tik tikėk ir pasitikėk Juo!
Taip ir padarė viena sesuo Kristuje iš mano bažnyčios. Priėjo ji prie manęs, nes kartais Viešpačiui reikia žmogaus, tikėjimo laidininko, ir pasiguodė, kad norėtų ištekėti. Prašau, negi Viešpačiui gaila, pasimeldėm ir po metų jau vestuvės bažnyčioje. Aleliuja!
Viešpats yra viskas, ko mums reikia. Jis – geriausias specialistas, Daktaras ir Jam nereikia patarėjų, ką ir kaip daryti. Jei pasitikėsi Juo, o Jis yra ir santuokų meistras, – juk santuokos sudarinėjamos Danguje, o ne privačiose ar uždarose akcinėse pažinčių bendrovėse, – broli, ar sese Kristuje, lauk, ir ateis atsakymas į tavo maldas.
Bet būk jautrus Šventosios Dvasios balsui, – nes tik Ji žino, kas tau geriausio paruošta, ir ne taip, kaip tu nori, bet taip, kaip Viešpats nori, tada būsi pats laimingiausias žmogus pasaulyje!
2006 m.
