„Jei mes tylėsim – akmenys šauks…“
Tikiu, kad mano įžvalgos padės kažkam ne tik nesuklupti ir pergalingai užbaigti tikėjimo maratoną kelyje pas Viešpatį, bet ir tapti tikrais Jo kariais…
Eilėraštis apie meškiukus
Jo nepadeklamavau, nes taip bijojau pasirodyti prieš žmones, kad apsimečiau, jog sunkiai sergu. Tada buvau aštuonerių metų, mokiausi antroje klasėje ir tokia buvo mano reakcija į mokytojos prašymą padeklamuoti eilėraštį tėvų dienos proga.
Ši gėdos arba baimės prieš žmones problema yra viena didžiausių krikščionių gyvenime, – ką apie mane pagalvos, jei aš ne taip pasakysiu, arba kokia bus žmonių reakcija, jei kalbėdamas suklysiu – kas bus, jeigu bus. Todėl daugelis Dievo vaikų it suparalyžiuoti, supančioti šių gėdos, baimės ir melagingos kaltės demonų, kaip gimęs kūdikis bambagysle, negali dvasioje nei prasiveržti, nei užimti jiems priderančių pozicijų... Nuo klaidų niekas neapsaugotas!
Ši žmonių baimė mane lydėjo visą gyvenimą, kol nepažinau Dievo. Bet tik sutikęs Kristų, pradėjau po truputį atsikratyti to smaugiančio jausmo. O jį nugalėti padėjo Viešpats Jėzus skelbiant Evangeliją: „Ir jie nugalėjo jį (velnią) Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės net iki mirties“ (Apreiškimo 12, 11).
Pradėjau nuo mažiausio – liudijimų vaikams kieme, kuriame gyvenau, aplinkinių mokyklų mokiniams.
Sekantis žingsnis buvo liudijimai paaugliams gatvėse, gitaros studijų užsiėmimuose, kuriuos rengiau savo namuose apie trejus metus. Ne tik mokiau vaikus, jaunimą ir suaugusius groti gitara, bet meldžiausi už juos ir su jais kartu. Daugelis priėmė Kristų į savo širdis – pradedant vaikais ir baigiant jų tėvais bei seneliais.
Kitas etapas, nelengvas, bet naudingas mano dvasiniam augimui ir klausytojams, buvo turistų grupių evangelizavimas, – dešimtys žmonių autobusuose, su mokiniais ir suaugusiais iš įvairių miestų miestelių bei užsienio šalių. Daugelis po liudijimų dėkodavo. Teko liudyti ir lėktuvuose!
Taip po truputį augant patirčiai, augo ir pasitikėjimas Viešpačiu. Nuolat jausdavau antgamtinį Jo angelų buvimą. Įsimintinas buvo vienas atvejis, kai priėjęs prie maždaug penkiasdešimties korėjiečių grupės, paliudijau jiems Kristų. Koks buvo mano nustebimas, kai po liudijimo sužinojau, kad jie – krikščionys. O ėjau prie jų manydamas, kad jie budistai. Bet argi Evangelijos būna kada per daug?
Teko liudyti šalies aukščiausiojo valdžios ešelono vyrams, politinių partijų vadovams, žymiausiems šalies chirurgams ir daktarams, aukštųjų mokyklų vadovams, dvasininkams, pramogų ir šou verslo žvaigždėms.
Didelę patirtį girdėti Šventosios Dvasios balsą ir būti Jos vedamam aš įgijau liudydamas užsienio estrados ir pop muzikos atlikėjams. Kiekvienu atveju tekdavo prasibrauti pro žmonių minią ir daryti tikslius „ėjimus“, – priimti sprendimus, padedančius prieiti kad ir prie tokio rango atlikėjų, kaip Vanessa Mae ar prancūzų estrados žvaigždė Patricija Kaas.
Dainininkei Patricijai Kaas padovanojau Keneto Kouplendo tarnavimo žurnalą „Victory“ su nuostabiu balandžiu, simbolizuojančiu Šventąją Dvasią, viršelyje.
Kitai pop muzikos žvaigždei, Vanessae Mae, paliudijęs, palaiminau ją Jėzaus Kristaus vardu.
Žymios amerikiečių dainininkės Bonie Tyler vyrui, kuris yra ir jos menedžeris, padovanojau Keneto Kouplendo knygutę apie finansinį klestėjimą, su atgailos malda paskutiniame puslapyje.
Per „Scorpions“ autobuso vairuotoją grupės muzikantams perdaviau kalendorių su Biblijos ištraukomis vokiečių kalba. O vienas „Chip and Dale“ šokėjas, paklaustas apie savo tikėjimą ir prisipažinęs, kad jis tikintysis, perskaitęs mano jam duotą brošiūrą apie tikėjimo ir seksualinių nuodėmių nesuderinamumą, buvo taip stipriai apkaltintas dvasioje, kad susimėtė ir paraudo.
Italų dainininkė Sabrina po liudijimo pravirko, o „Santa Esmeraldos“ ansamblio lyderis po pirmų mano žodžių pakvietė kitas savo koleges, tad paliudijau visiems trims.
Nors ansamblis „Slade“ susikūrė kalėjime, bet kalbėdamas su grupės solistu supratau, kad jų agresija – tik įvaizdis. Šiaip jis buvo malonus pašnekovas, Evangelijos neatmetė...
Kito ansamblio, „Uriah Heep“, muzikantui po mano liudijimo paklausus, kam jis galėtų paaukoti pinigų, nurodžiau tuometinės bažnyčios, kurią lankiau, adresą. Po kelių metų sužinojau, kad vienas jų yra atgimęs iš aukšto!
Kai kurie žymūs muzikantai iškart po mano liudijimo pakviesdavo Kristų į savo širdį. Net tokia džiaz roko muzikos žvaigždė – All Jarreau, Sporto rūmų užkulisiuose išpažino Jėzų kaip savo Gelbėtoją ir dar pacitavo Šventojo Rašto ištrauką iš Evangelijos pagal Morkų 16, 15: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“.
Geriausiu, 1999 metų muzikantu savo šalyje pripažintas, italas Zucchero pakvietė Jėzų į savo širdį prie Sporto rūmų durų, Vilniuje.
Patikėkit, nelengva būdavo kai kada net prieiti prie tų žmonių, bet pasiryžus, pasisekdavo. Kartais atrodydavo lyg patys angelai atvesdavo juos prie manęs.
Rusijos žvaigždė Aleksandras Rozenbaumas po liudijimo pakvietė mane į savo koncertą.
„Akvariumo“ lyderis Borisas Grebeščikovas priėmė Jėzų tuoj po savo pasirodymo Kongresų rūmuose.
Įdomi buvo Rusijos iliuzionisto Igorio Kio reakcija į mano liudijimą apie Jėzaus Kristaus atliktą žygdarbį, bei Jo padarytus stebuklus…
Alai Pugačiovai per asmens sargybinį perdaviau knygutę „Amžinybės perlas“ rusų kalba su įrašu: „Rusijos estrados perlui nuo Amžinybės Perlo“. Taip, neapsirikot, nuo Amžinybės Perlo, kuris iš meilės mirė už ją ir mus visus.
Visų muzikos ir estrados grandų, kuriems liudyta, čia nevardinsiu, bet paminėsiu dar kelis. Ansamblio „Apocalyptica“ nariams padovanojau keletą Keneto Kouplendo tarnavimo žurnalų „Victory“, ansambliui „Boney’M“ – analogiškus žurnalus apie tikėjimą anglų kalba.
Liudyta ir lenkų grupės „Czervony gitary“ bosistui su viltimi, kad jis tuo, ką išgirdo, pasidalins su kolegom… Tikiu, kad šios mano pastangos neliks bevaisės ir vieną dieną matysiu rezultatus!
O juk šalia šitų žvaigždžių ir žvaigždučių dar buvo šimtai, tūkstančiai sutiktų paprastų, „eilinių“ Lietuvos žmonių, kurie taip pat išgirdo evangelinius liudijimus!
Todėl džiaugiuosi, kad ir savo krašto žmonėms nepagailėta laiko – liudyta Lietuvos kariuomenės vadams, generolams, policijos komisarams, konstitucinio teismo nariams, teisėjams ir advokatams, universitetų profesoriams, mokyklų direktoriams ir mokytojams, Kovo 11 –osios Akto signatarams. Kalbėjau Lietuvos Seimo konferencijų salėje žymiausiems šalies žmonėms apie abortų, darvinizmo ir homoseksualizmo žalą visuomenei, valstybei ir jos pagrindinei ląstelei – šeimai, tad Dievo Žodis skambėjo ir aukščiausiose valdžios institucijose!
Liudijau ir sąvartyne – benamiams, vėžininkams ligoninėse; liudijau ir meldžiausi tuberkulioziniuose dispanseriuose, senelių namuose. Grojau ir kalbėjau apie Jėzų nuteistiesiems kalėjimuose – žmogžudžiams ir vagims.
Stovėjau prieš žymiausius šalies vyrus, dalyvavau TV laidose, televizijos forumuose, radijo laidose, liudijau visiems Lietuvos prezidentams – visi jie priėmė Jėzų iš mano rankų; pagrindinių politinių partijų lyderiams. Liudijau Jėzų Kristų ir Ispanijos karaliui Chuanui Karlosui I –jam. Pasirodo, kad karaliams taip pat kai kada reikalinga paguoda, nes... ir jie neapsaugoti nuo savo žmonų užgaidų! Na, ir pats yra prisidirbęs nesantuokinių vaikų...
Liudijau užsienio šalių generolams bei kariniams atašė. Kalbėjau apie Jėzų vestuvėse ir laidotuvėse, banketuose ir furšetuose. Ir visur Viešpats duodavo jėgų ir noro liudyti, o svarbiausia – savo malonės.
Evangelija reikalinga kiekvienam – senam ir jaunam, dideliam ir mažam. Ir nesvarbu, kas tu, kokias pareigas užimi, bet jei gyveni be Evangelijos – tu prie lovio. „Krikščionis, kuris nėra didvyris, yra kiaulė“ – sakė Leon Bloy.
Teko liudijant ir siaubo patirti – atsidurti nelengvose situacijose. Viena jų buvo ypač nemaloni, kai įsėdau į pakeleivingą automobilį, kuriame sėdėjo du vyrai, kaip vėliau išaiškėjo – nusikaltėliai, ir didžiulis vilkinis šuo. Kadangi atsisėdau į priekį, šuo, tupėjęs ant užpakalinės sėdynės, visą kelią nuo Vilniaus iki Elektrėnų alsavo man į ausį. Patikėkit, – jausmas tikrai ne koks!
Vienas vyrų pasiūlė man užvažiuoti pas juos į namus ir pasakė tokius rusiškus žodžius: ,,zajedim pokušat“, kas nusikaltėlių žargonu reiškia – taip bent jie man paaiškino savo ketinimus ir motyvus – ,,mes tave norim apiplėšti ir nužudyti!“ Čia ant manęs nužengė Šventoji Dvasia ir aš pradėjau jiems liudyti Kristų. Baigdamas pasakiau, kad tegul net nebando padaryti to, ką sumanė, nes vietelė pragare jiems paruošta, jei neatgailaus!
O baigėsi ši kelionė taip, – prieš man išlipant iš automobilio, vairuotojas paprašė manęs pasimelsti už jį, na ir finale abu meldėsi atgailos malda! Aleliuja! Ties Elektrėnų miesteliu jie noriai sustojo ir išlipau iš automobilio laimėjęs dvi sielas Viešpačiui!
…Ir, oi kaip nelengva kai kada imti ir nešti savo kryžių. Komforto zona patraukli savo neveiklumu, dažnai kūnas nenori mirti, „ego“ priešinasi Dvasios norams. Bet tenka nugalėti save ir tada ateina pergalės!
Taip einame iš šlovės į šlovę nešdami vaisių ir išlikdami savo pašaukime, augame dvasiškai.
Pabandyk, nenusivilsi…
2006 m.
2006 m.
