2011 m. balandžio 4 d., pirmadienis

Gėlės eksprezidentui





Laidotuvėse būti nemėgstu, bet į vienas, labai žymaus kunigo, laidotuves nuėjau. Žmonių – minios, kaip dažnai būna mirus įžymiam asmeniui, o daugiausia gėlių.   
Kam jos dabar reikalingos? Geriau gyvam esant padovanotų, tada gal ilgiau būtų gyvenęs...
Priėjęs prie Katedros prieigų, pamačiau numestas gėles ant laiptų – gražios, geltonos rožės. Lenkiuosi jų paimti – o čia „bomža“ jau taikosi pačiupti jas iš panosės.
Ar čia tavo? – klausiu.
Ne, – atsako.
Nagi, duokš greičiau jas man“ – atėmiau. Dar pragėrusi būtų, vis negana… Velnias dažnai siunčia Izmaelį prieš Izaoką. Taip ir ši kartą buvo, bet dvasinė įžvalga padėjo palikti abejones ir laimėti gėles. Kam? Šito aš nežinojau, kol...
Stoviu ir galvoju, – ką toliau daryti? Gal eiti namo? Apsisuku 180 laipsnių kampu, ogi prieš mane, – lyg iš kažkur išdygęs – stovi eksprezidentas su apsauginiais…
Net nepastebėjau, kaip tos rožės atsidūrė jo rankose – dabar supratau, kam jos buvo skirtos. Pradėjau liudyti Kristų ir baigiau padėka: „ačiū jums už žydų tautos atsiprašymą, telaimina jus Dievas!“ Jis padėkojo ir man pasiūlius, priėmė Jėzų į savo širdį. Aleliuja!
Kai dabar pamatau jo veidą per TV, pagalvoju, kaip gerai, kad išplėšiau rožes iš velnio letenų ir padovanojau jas eksprezidentui.
Tik ne tam, kuris sulaužė priesaiką Tėvynei. Tam skirtos ne gėlės, o šios Rašto eilutės iš apaštalo Pauliaus laiško savo mokiniui Timotiejui: „įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet <…> melagiams, priesaikos laužytojams ir viskam, kas priešinga sveikam mokymui“ (1 Timotiejui 9, 10).
Bet… Kelias pas Dievą visados atviras, net jei tu ir suklydai. Tik reikia ryžtis žengti pirmą žingsnį, o Viešpats padės.
Šioje žemėje teisia teisėjai, bet jiems ir teismas amžinybėje bus griežtesnis! Tad geriau nebūti teisėjo rolėje…
O šio eksprezidento, kuriam padovanojau rožes, lūpose vis dažniau išgirstu Dievo vardą, ir tik Viešpats vienas žino, kada ir kaip sudygs tikėjimo sėklos jo širdy.

P. S. Prezidentas Algirdas Brazauskas pakvietė Jėzų Kristų į savo širdį 2001 metais per monsinjoro Kazimiero Vasiliausko laidotuves.