Taip pavadino save vyriškis Švento Jokūbo ligoninėje.
Užėjęs į traumatologinį skyrių ir pamatęs liūdną nekalbų ligonį, paklausiau, koks jo vardas. ,,Aš – kunigaikštis“ – sekė atsakymas. Dvasinis įžvalgumas padėjo aptikti viduje slypintį demoną. Supratau, kad žmogus apsėstas. Tąsyk nieko nesakiau, bet įsidėmėjau to žmogaus akis – liūdnas ir prašančias.
Po kelių dienų vėl buvau toje ligoninėje. Gretimais, kitoje palatoje, vaikinas, vardu Aleksandras, laimingas ruošėsi namo. Beje, tai tas pats jaunuolis, kuriam norėjo trepanuoti kaukolę dėl auglio.
Dabar jis buvo sveikas ir linksmai juokėsi, o jo motina švytėjo iš laimės. Aš jiems pasiūliau padėkoti Dievui už suteiktą malonę.
Iš tiesų šventas mūsų Tėvas, kuris yra Danguje! Ir nesvarbu, kokios tu rasės, kokio tikėjimo, kiek tau metų, šaukis Jo ir Jis atsilieps. Amen!
Ne, ne, dar ne pabaiga... Pamenat, palatoje kartu su jaunuoliu, kuriam reikėjo trepanuoti kaukolę, buvo vienas vos gyvas ligonis, pusamžis vyras. Jo žmona pasakė, kad po maldos, vėlai vakare, jam iš burnos pasipylė kraujas ir jis mirė. Ačiū Dievui, kad jis mirė su Kristumi širdyje, aš laiku atėjau! Vaikiną malda išgydė, o šito siela iškeliavo pas Tėvą!
Įdomi buvo dvišako liežuvio savininkės reakcija į tai, kas įvyko. Pagrindinė jos kalbos tema buvo apie mirusįjį. Tokia ir yra velnio taktika – koncentruotis į mirtį. Bet kiek ji beplyšojo, niekas į ją nekreipė dėmesio…
O kitoj palatoj manęs jau laukė „kunigaikštis“. Uždėjau rankas ant ligonio Jėzaus vardu ir tą pačią minutę jis nušvito ir pradėjo noriai bendrauti. Ačiū Dievui, Kristus jį išlaisvino iš demono vergystės.
Įvairiais vardais maskuojasi demonai. Alkoholio dvasia – „abstinento“; religijos dvasia, viena pavojingiausių, nes labai gudriai užsimaskavusi, gali prisistatyti „religijotyrininko“ vardu.
Verta atminti, kad demonai niekada nesako visos tiesos, – jie slidūs kaip unguriai, todėl šioje tarnystėje labai praverčia išsamus Biblijos pažinimas.
O dar geriau Žodžio, Biblijos Autoriaus pažinimas ir draugystė su Juo. Pagarbiai elgiantis užsimezga draugystė, perauganti į meilę, o meilėje ir džiaugsme neišbūna jokia piktoji dvasia!
Panašiai kaip „kunigaikščiui“, atsitiko ir vienam vaikui. Įsėdęs į autobusą, pastebėjau keistai besielgiantį, kokių šešerių ar septynerių metų, berniuką. Perkreiptu veidu, karingai įsitvėręs vaikišką pistoletą, jis agresyviai autobuso viduryje šoko kažkokį bjaurų savo šokį... Jo tėvas pasimetęs sėdėjo ant sėdynės nežinodamas, ką daryti.
Priėjęs prie vaiko, paliečiau petį, ir tuoj pat jo veidas pasikeitė, o tėvas, pasisodinęs jį šalia, nuoširdžiai man padėkojo.
Tik tiek ir tereikėjo, kad demonas, kankinęs vaiką ir per jį kėlęs sumaištį autobuse, būtų išvarytas!
Tėvai turėtų žinoti, kad vaikų žaidimai su ginklais, tegul ir vaikiškais, nėra jau toks nekaltas užsiėmimas... Žaidžiant tokius žaidimus, ateina smurto, agresijos demonai. Per džiudžitsu, karate ar kitus rytietiškus kovos menus prisistato rytų kovų menų dvasios, atskira demonų rūšis ir gali tokį vaiką užvaldyti. Ilgainiui tokio vaiko likimas gali pakrypti pavojinga linkme ir užaugęs jis gali turėti nepaaiškinamą norą muštis ar net žudyti. O ir liga gali įsimesti į kūną!
Žaidžiant tam tikrus karinius video žaidimus ar žiūrint per TV sadistiškus filmus, smurtines sporto laidas, – susijaudinam ir išsiskiria adrenalinas, kuris kaupiasi kauluose. Iš ten ir tokios ligos, kaip artritas, osteoporozė ar kitokios negalios. Be abejo, praeities nuoskaudos bei kartėlis daro savo, todėl būtina nuolatinė atgaila!
Paminėsiu tokį atvejį. Pakvietė mane ir keletą brolių Kristuje pas vienos moters vaiką. Reikėjo pasimelsti už jį, nes jo kojų kaulai buvo nesveiki. Besimeldžiant Dvasia man pasakė: „paklausk ar jis tebežaidžia su ginklais“. Jis susimėtė, bet prisipažino, kad žaidžia, nors vaiko motina labai nenoriai pripažino šį faktą.
Dažnai tėvų tikėjimas ir priežiūra labais svarbūs, kad jų vaikai išgytų. Ir dažnai – lemiami!
Šis vaikas ne tik prisipažino, bet ir atgailavo. Po kiek laiko aš sužinojau, kad jo kojos išgijo ir jis vėl gali žaisti judrius žaidimus, – net futbolą!
Dar vienas pavojus gresia, bet dabar jau mergaitėms. Jos mėgsta žaisti su lėlėm, o už dabar taip populiarių „barbių“ ir „sendžių“ slepiasi seksualinio gašlumo dvasia.
O dar viena dvasia taip gudriai maskuojasi po tariama šių lėlių lieknumo skraiste, kad net atsistebėti negali, bet ačiū Viešpačiui, kad Jis apšviečia, kas yra kas! Jos vardas – ,,anorexia nervosa“, nervinis išsekimas, pasireiškiantis apetito praradimu. Buvo ne vienas atvejis, kai po eilinio serialo „Eli Makbyl“ žiūrėjimo, mergaitės norėdavo tapti panašiomis į aktorės suvaidintą heroję, veikiau ,,Barbės" skeletą, aptrauktą oda…
Teko melstis už tokią merginą ir išvaryti ją engusį demoną. Dabar ji atrodo normaliai ir dirba krikščioniškoje radijo studijoje!
Vienintelis, šiuo atveju, patarimas tėvams – išmesti kuo greičiau lauk šias lėles, kol vaikai nepradėjo Holivudo aktorių „karjeros“!
Gelbėkim savo vaikus nuo pragaro invazijos, kol nevėlu!
2006 m.
