Biblijoje yra istorija apie karalių Saliamoną, kurioje jis, paprašęs Dievo išminties, kaip priedą gavo ir turtų (1 Karalių 3:9–13).
Prašiau Dievo ir aš kartą išminties. Tai geras prašymas, bet šiuo atveju mano tikrasis motyvas buvo pinigai. Taip vietoje pinigų aš gavau kančių, būna ir taip, – žiūrėk Ekleziasto 1:18.
Bet prisipažinsiu, mano patyrimai ir pergyvenimai, likę praeity, tapo neišsemiamu lobiu, kurio nenusipirksi už jokius pinigus. To nemainyčiau į nieką, nors buvo daug skausmo, sielvarto ir praradimų!
Žinia, dalis išminties ateina per patyrimą, dalis besimokant, ir ne būtinai Biblijos mokykloje ar teologijos koledže, tai gali būti ir Šventosios Dvasios vadovaujamas gyvenimo universitetas. Ir visa ši patirtis – tai išgrynintas ugnyje auksas ir sidabras, kuriuos perki iš Viešpaties. Tik nusipirkęs nepamiršk padėkoti!
Dėkojimas, apskritai, bet kokioje situacijoje veiksmingas. Net duris kaliniams į laisvę atidaro... Dėkojimas yra savotiškas nusižeminimas, nuolankumas ir paklusnumas kartu paėmus. O paklusnumas yra svarbiau už auką. Juk dažnai prieš žengdami kokį svarbų žingsnį savo gyvenime, mes net neklausiame Viešpaties ar Jis laimina mūsų pasirinkimą…
Dabar madinga baigus teologijos studijas didžiuotis savo titulais. Bet ar susimąstome, kad Dievo akyse tai tuščia ir neturi vertės.
– „Šiandien mūsų bažnyčioje pamokslaus nusipelnęs teologijos magistras…“
Arba: „mūsų pastorius – daktaras…“ Gal todėl tiek daug sergančių, traumuotų pamestinukų, apšmeižtų ir atmestų, savo jėgom bandančių išsigydyti žaizdas. Bažnyčias užtvindę „daktaro laipsniais“ apsikarstę pamokslininkai daugumoj siekia teologinių regalijų, bet ne Viešpaties širdies…
Arba: „mūsų pastorius – daktaras…“ Gal todėl tiek daug sergančių, traumuotų pamestinukų, apšmeižtų ir atmestų, savo jėgom bandančių išsigydyti žaizdas. Bažnyčias užtvindę „daktaro laipsniais“ apsikarstę pamokslininkai daugumoj siekia teologinių regalijų, bet ne Viešpaties širdies…
Mūsų Viešpats nori tvirtų, kovose užgrūdintų karių, o ne peryklose išperėtų ir pasipūtusių lyg kokie fazanai, tikinčiųjų, – kai sužeidžiamas vadas, vadovavimą perima kitas, iš esančiųjų brandesnis ir ,,aukštesnis“ pagal rangą.
Ir ne kitiems matomi, bet kartais tik Viešpačiui žinomi mūsų nuopelnai yra svarbūs ir keičiantys gyvenimus!
Dažnai vietoj Dievo pašaukto ir Šventosios Dvasios įgalinto žmogaus, gal ir nežinančio gerai teologinės abėcėlės, be rašytinio diplomo, bet su viza iš Dangaus ir pažįstančio Kristų, bažnyčių lyderiai bevelija kviesti pamokslauti gyvenimo nesubrandintus, kopijuojančius įvairius bažnytinius bei politinius apologetus, pamokslininkus.
Bažnyčia pilna raidės, o Dvasia pasitraukė. Kodėl? ,,Mūsų pastorius daktaras“, – gal todėl...
Dar viena priežastis, dėl kurios Šventoji Dvasia pasitraukia iš bažnyčios – legalizmas arba žmonių sugalvotos tradicijos ir ,,tvarka“. Kuo daugiau bažnyčiose legalizmo, juo daugiau ten nesutarimų ir ginčų! Taip vietoj Dievo Dvasios įsigali kontrolės dvasia, – vieno žmogaus įsivaizdavimai arba kelių žmonių susitarimas dėl tam tikrų Dievo veikimo būdų!
O prie kai kurių lyderių net neprieisi, – apsistatę asmens sargybiniais lyg valstybių prezidentai, ir klauso tik pataikaujančių balsų, o bet kokią kritiką savo atžvilgiu vertina kaip asmens įžeidimą. Daugelis jų neturi nei Dievo, nei valdžios baimės – ne teokratija, o vien autokratija...
Biblijoje parašyta, kad „Viešpaties baimė yra išminties pradžia…“ (Patarlių 1, 7). Tik ar bijoma ko nors? Kai kas gal pasakytų, kad „pagarba“ geresnis žodis nei „baimė“. Bet ar pagarba Dievui tolygu Jo baimei? Manau, kad tie, kurie nebijo Dievo, Jo ir nepažįsta. Juk ir Raštas ragina tikinčiuosius su baime tarnauti Dievui: „Todėl, gaudami nesudrebinamą karalystę, tvirtai laikykimės malonės, kuria galime deramai tarnauti Dievui su pagarba ir baime, nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis“ (Hbr 12:28–29).
Ir tikiu, kad šie Viešpaties žodžiai prablaivys religinę rutiną kai kurių sąmonėje: „Baikit laikytis schemų ir tradicijų, klausykit Mano Dvasios! Statykit širdies bažnyčią, o dėl išorės Aš pasirūpinsiu“.
Todėl nebeieškokime superdidelių pastatų su kandeliabrais ir aukso žvakidėm, – mūsų charakteris tebūna visa ko pamatas, kaip ugnyje išgrynintas auksas ir sidabras. Tada prašydamas Dievo ir gausi tai, ko prašai. Tik būk konkretus ir sąžiningas, kad nebūtų taip kaip man buvo...
Mūsų liaudyje yra toks priežodis – „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Teologiškai teisingai skambėtų taip: „mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiems“ (Rom 8, 28). Todėl teisingiausia pozicija – kalbėti tiesiai ir aiškiai, be manipuliacijų!
Linkiu sėkmės!
2006 m.
