Kartą važinėdamas po vieną mažą gražų Lietuvos miestelį dviračiu ir besigrožėdamas gamta, pajutau nenugalimą norą, greičiau pažadinimą, aplankyti tame miestelyje esančius senelių namus. Bet koks važiavimas į svečius be dovanų?
Užvažiavau į parduotuvę ir nupirkau saldainių. Jaučiau, kad to nori Šventoji Dvasia. Kaip švelnus atsakymas nuramina įpykusį žmogų, taip davimas atidaro duris Dvasios judėjimui. Tam ir buvo skirti mano saldainiai.
Tuo metu miestelis šventė jubiliejų, buvo atvažiavusių svečių iš Seimo. Kadangi ir aš buvau miestelio svečias, tad pasiprašiau leisti apžiūrėti kaip gyvena seneliai. Prieš vizitą pasimeldžiau, surišau piktąsias dvasias, kurios galėjo man trukdyti skelbti Evangeliją – kontrolės, teritorines, dvasinio aklumo ir baimės. Vyresnioji seselė nė žodžio prieš nepasakė, gal pamanė, kad koks svarbus asmuo atvyko...
Ir pradėjau vizitą po palatas. Kai kuriose seneliai gyveno penkiese, septyniese. Įeidamas į palatą pasisveikindavau, paklausdavau, kaip sekasi. Po to padalindavau saldainius ir pradėdavau liudyti. Pasakojau apie save, ką Jėzus padarė mano gyvenime kai buvau netoli mirties, ką Jis padarė dėl jų. Kalbėjau apie Jo meilę jiems, seniems žmonėms, kad sąlygos, kuriose jie gyvena – ne Dievo valia. Kad senatvė ir ligos, nuo kurių jie kenčia – šėtono rankų darbas.
Beveik visi, kurie klausėsi, ką aš kalbėjau, priėmė Jėzų į savo širdį, na, ir niekas neatsisakė sučiulpti po saldainiuką...
Ir taip visuose kambariuose. Tokia taktika liudijant Kristų pasiteisindavo ir kitų miestų ligoninėse, pensionatuose.
Taip šiame mažame miestelyje, senelių namuose, Jėzų priėmė apie penkiasdešimt senelių: vyrų ir moterų. Kai kurie dėkojo ir atsisveikindami verkė. Tikiu, kad jie tapo Dievo Karalystės vaikais.
Mano ir, tikiu, Dangaus džiaugsmui nieko nebetrūko. Išeidamas iš tų namų pakalbėjau su pensionato darbuotojais, paliudijau vairuotojui, vyresniajai ir porai seselių. Ir jie visi priėmė Jėzų.
O kiti septyniasdešimt senelių buvo dideliam mieste. Nupirkau krūvą saldainių, porą kilogramų mandarinų, prieš tai susipykau su draugu, kad jis man nekliudytų įvykdyti Dievo darbą, mat kai kada artimiausi žmonės trukdo daryti tai, ką Dievas nori, kad tu darytum. Kai kurie trukdo, kontroliuoja to nenorėdami, o kai kurie sąmoningai atsiduoda velniui, šmeiždami ar net pastodami kelią.
Tada kare, kuriame dalyvauji, tenka sukovoti priemonėmis, kurios tinka toje situacijoje. Nes šitas karas ne dėl asmeninio populiarumo įtvirtinimo krikščionių tarpe, bet žūtbūtinė kova už kiekvieną sielą, kur ji praleis amžinybę – danguje ar pragare.
Artėja didysis sielų derlius, tad darbininkai turi būti gerai paruošti, bebaimiai kariai, nes mūsų Viešpats ne tik avinėlis. Mūsų Viešpats – Judo giminės liūtas. O liūto, žinia, geriau netampyti už ūsų, jis ne katinas.
Mano liudijimų serija pasibaigė netikėtu susitikimu, kuris ir vainikavo visą mano evangelistinį triūsą tą dieną. Atėjus vakarui, aš jau buvau apėjęs beveik visas palatas ir norėjau eiti namo, bet...
Kažkas mane sulaikė, neleido išeiti iš pensionato. Priėjau prie paskutinio kambario, pasibeldžiau ir įėjau. Ten gyveno du senyvo amžiaus vyrai. Vienas beveik kurčias, o su kitu tą vakarą prašnekėjom beveik valandą.
Pasirodo, kad jis gerai pažinojo mano tėvą. Jie kažkada buvo net bendražygiai, draugavo. Štai kokį susitikimą tuokart padovanojo man Viešpats...
Šitas vyras, apie tada jau mirusį mano tėvą, papasakojo daug gero. Iš tiesų, savo tėvą aš gerbiau, o kai kuriuos man pasakytus žodžius prisimenu dar ir dabar, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų po jo mirties. Žinau, kad dalyvavimas kare pareikalavo iš jo daug jėgų ir sveikatos, todėl jis ir mirė jaunas, sulaukęs vos penkiasdešimt ketverių...
Kadangi tikiu, jog ateinanti sielų pjūtis, darbas Viešpaties aruoduose, pareikalaus iš daugelio visiško atsidavimo, todėl šį pasakojimą baigsiu ištrauka iš savo tėvo, Vlado Kavoliūno parašytos knygutės „Apkasų vėjas“. Čia jis aprašo pirmosios pergalės dienos, gegužės 9 –ios įspūdžius žvelgiant į sugriautą, nuniokotą Berlyną:
– „Naktis. Pirmoji taikos naktis. Juodu sparnu ji užkloja griuvėsius... Žvelgiu, ir į galvą nejučiom lenda skverbiasi įkyri mintis: kam tu, kareivi, dabar reikalingas? Kur eisi? Ką veiksi? Karas pasibaigė...
Juodame nakties ūke dunkso kraupūs, fantastiški Berlyno griuvėsių kontūrai, o kiek griuvėsių turės pakilti naujam gyvenimui. Kieno rankos juos pakels? Ir nejučiom ateina atsakymas – tavo, kareivi...“
Tai ir yra mūsų, Dievo žmonių, tikslas – atstatyti griuvėsius savo Tėvynės miestuose, nuvalyti dvasinius voratinklius, sujungti išsiskyrusias šeimas, išgydyti sužeistas santuokas, sutvarstyti kraujuojančias širdis...
Kieno rankos tą padarys? Kas eis paskui Viešpatį ir mokės kainą už Tėvynę, Bažnyčią, tautą ir šeimas? Kas stos į lemiamą mūšį su pragaro ordom ir jų ideologija, vedančią į pražūtį milijonus sielų? Kieno rankos pakels šiuos griuvėsius?
Ir nejučiomis ateina atsakymas – tavo, kareivi! Tavo, Dievo vyre ir moterie, tavo...
2006 m.
