Tik atsivertę tikintieji kartais daro neįtikėtinus dalykus, kurie galėtų papildyti ir papuošti Apaštalų darbų knygą, ir nereikėtų raudonuoti.
...Kartą kulniavau sau gatve, kai išgirdau kažką garsiai rėkiant – „fašistai, fašistai“!
Tai buvo pagyvenęs rusas, neapkentęs mūsų laisvės, o per tą neapykantą jį apsėdo demonas. Yra demonų rūšis, kuri gyvena tokioje terpėje kaip rasizmas, militarizmas, nacijos išdidumas ar nesveikas nacionalizmas. Beje, nuo nesveiko nacionalizmo iki homoseksualizmo, – tik vienas žingsnis, pakanka prisiminti Hitlerio ir visą jį supusios klikos istoriją.
Piktoji dvasia, engusi šį žmogų, buvo šios rūšies. Priėjau prie jo, šalia stovi persigandusi žmona, kiek toliau praeiviai, kurie net nereaguoja į jį – nei barasi, nei pritaria...
Staiga mano ranka atsidūrė jam ant peties ir tuoj pat tą žmogų taip supurtė, kad jis krūptelėjęs susverdėjo – kažkas nematomas išėjo iš jo. Ir žmogus akimirksniu pasikeitė – nereginčios, apsiblaususios akys tapo reginčios, pilnos šviesos ir nustebimo, o jo žmona kaip užvesta mašina, pradėjo kartoti: „matai, sakiau tau, sakiau tau...“
Nežinau, ką ji norėjo pasakyti, tik aišku, kad iš vyro išėjo demonas ir žmogus tapo laisvas. Šlovė Dievui!
Dabar, po keliolikos metų patyrimo, aš jiems daugiau paaiškinčiau, kas įvyko ir ką dėl jų laisvės atliko Jėzus Kristus.
2006 m.
