Mano užsidegimas turėti gerą prezidentą buvo beribis – rodos, viską atiduočiau, kad Lietuvos prezidentu taptų doras žmogus.
Vienas kandidatas ypatingai atkreipė dėmesį, ilgai už jį meldžiausi, ir tikiu, kad Viešpats man jį parodė. Turėjau didžiulį norą jam paliudyti, ir tokia proga pasitaikė – sužinojau, kad vyks pretendentų į prezidentus debatai per televiziją.
Meldžiausi ir atėjo antgamtinis tikėjimas, o su juo ir ramybė. Protas šiek tiek abejojo, bet apsisprendžiau, kad liudysiu. O tai – jau pergalė. Pergalė prote, pergalė ir gyvenime.
Nors buvo žiema ir stipriai šalo, bet tai nesutrukdė man apie valandą pralaukti televizijos kieme. Belaukdamas susipažinau vos ne su visais kieme esančių mašinų vairuotojais ir apsaugos policininkais. Tad trukdymų iš jų pusės nesulaukiau.
Jau buvau netenkąs vilties, kai pagaliau pamačiau išeinantį iš patalpų tą, į kurį viltis dėjo daugelis dorų Lietuvos žmonių. Nė nepajutau, kaip šūktelėjau per visą kiemą: „gerbiamas prezidente, aš esu iš tų žmonių, kurie už jus meldžiasi ir tiki jūsų pergale...“
Nors tarp mudviejų buvo koks dvidešimties metrų atstumas, jis ne tik kad išgirdo, bet ir nedvejodamas pasuko prie manęs. O su juo du dvimetriniai apsaugos darbuotojai, nors tą vakarą jie daugiau trukdė nei padėjo, nes jautėsi esą visagaliai. Taip dažnai nutinka, kai tarnas užima šeimininko vietą...
Priėjus prezidentui dvelktelėjo aukšta kultūra, nors apie apsauginius to nepasakyčiau, skirtumas, kaip tarp dangaus ir žemės.
Žodžiai, išplaukę iš mano vidaus, buvo maždaug tokie: „eikite ir balotiruokitės šitai kadencijai, nes jūs pašauktas atstatyti teisingumą Lietuvoje... Ir būsit aukščiausiame valdžios poste“.
Tai pasakęs, paliečiau jo petį. Tai buvo lyg ir patepimas. Iškart prisiminiau Izraelio valdovus, kuriuos patepdavo pranašai.
Po mano žodžių jo ekscelencija mane apkabino per pečius ir padėkojo. Na, aš tuoj pat paliudijau apie Kristų ir jis priėmė Jėzų į širdį.
Vis dėlto pranašiški buvo mano žodžiai – šis žmogus tapo Lietuvos prezidentu ir šiandien nematyti geresnio. Svarbu ir tai, kad prie jo nesišlieja joks sijonuotas Rasputinas, jo aplinkoje nesišlaisto Tėvynės išdavikai, kurie vieno prezidento kadencijos metu keikė Lietuvą, savo Tėvynę, o vėliau dar buvo pristatyti kažkokių ašaras varančių daržovių nominacijai – tokia maža šalis, o tokie dideli paradoksai...
Dar viena pranašystė išsipildė, kai jis balotiravosi kitai kadencijai, o jo priešininku buvo moteris. Artimesni mano draugai skambino, norėdami sužinoti, kas bus prezidentu...
Aš meldžiausi, pasninkavau, ir nors kova buvo itin arši, išgirdau tylų balsą: „atsiversk 77 psalmę“. Atsiverčiau ir perskaičiau, bet vis tiek nieko nesupratau. Ir toliau klausiu, kas bus prezidentu…
– „Ką tau reiškia skaičius 77?“ – sekė klausimas.
Ir staiga supratau – mano trokštamam kandidatui tuo metu buvo 77 metai. Štai kaip atsakė Viešpats!
…Hierarchija yra visur. Virš varlės, šokuojančios laukuose, yra gandras. Virš gandro – koks nors plėšrūnas ar žmogus.
Žmonių tarpe taip pat yra hierarchija, virš kiekvieno yra vis aukštesnis. Ir taip tęsiasi iki pat prezidentų ir karalių. Kažkodėl daugelis mano, kad hierarchija ir baigiasi ties jais… Bet argi valdžios gradacija apsiriboja karaliais, o po jų – stop? Ne! Ten, kur baigiasi žemiškoji hierarchija, prasideda dangiškoji!
Jėzus nusižemino iki kryžiaus mirties, todėl Dievas Jį išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų, kad „…Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats“ (Filipiečiams 2:9-10).
Todėl tikiu, kad kiekvienas kelias Lietuvoje priklaups prieš Jėzaus Kristaus vardą, ir kiekvienos lūpos išpažins Jėzų Kristų kaip viešpačių Viešpatį!
Amen!
2006 m.
