Teko dalyvauti TV debatuose į prezidento rinkimus. Jų metu pasisakiau prieš vieną iš pretendentų. O kažkuris karštakošis jo gerbėjas vos ne kumščiais šoko prieš mane. Kiek vėliau jis pakilo valdžios laipteliais.
Po kelių metų viename laikraštyje perskaičiau, kad jis guli ligoninėje. Diagnozė – vėžys. Pasimeldžiau ir nuvažiavau pas jį į onkologinę ligoninę. Registratūroje sužinojęs palatos numerį, užėjau. Ten buvusios žurnalistės paprašęs išeiti, paklausiau jo ar prisimena mane? Kadangi neprisiminė, tad daugiau neklausinėjau. Padovanojau jam rožę ir paliudijau apie savo septynias operacijas ir atsivertimą.
Jis ramiai išklausė, o kadangi buvo pririštas lašelinėmis prie lovos, kumščiais pamosikuoti negalėjo...
Paliudijęs pasiūliau pasimelsti už jį. Jis sutiko. Surišęs vėžio dvasią ir įsakęs jai išeiti, paprašiau jo pakviesti į savo širdį Jėzų. Mano nuostabai ir džiaugsmui, jis neatsisakė. Taip ir išsiskyrėm. Po poros metų susitikom vienoje televizijos studijoje. Laidai pasibaigus, radau jį prie baro. Pamatęs mane jis, lyg pratęsdamas laidos temą, pasakė: ,,jei mane teis tauta, tai dar nieko...“ Atsakydamas replikavau, kad jeis teis tauta, gal ir nieko, bet kai teis Aukščiausiasis Teisėjas, kažin ar bus gerai kaip jis tikisi... Jis pažiūrėjo į mane ir jo akyse pamačiau baimę.
Iš tiesų sakau jums, geriau nešokti prieš Dievo pateptąjį, o užgauti jį – tas pats, kas paliesti Dievo akies vyzdį (Zacharijo 2, 8). Ir gerai turėtumėt pagalvoti prieš tai, kai gestu ar kitaip pabandysit tai padaryti…
Tą patį noriu pasakyti ir apie apkalbas. Jos yra baisesnės už peilio dūrį iš pasalų. O jei tu dirbi Dievo darbus, tau gali tekti atlaikyti pasipriešinimą ne tik šeimoje, pasaulyje, nuo netikinčių, bet ir bažnyčioje nuo tikinčiųjų.
Įsakymas „nežudyk“ reiškia ir „neapkalbinėk“! Kai mes apkalbinėjam, neteisingai kaltinam žmogų, jis patiria stresą, o aplinka tai jaučia. Tokie kaltinimai masina demonus kaip kraujas ryklius, ir jie sulekia prie aukos net iš kitų kontinentų – iš už jūrų marių ir vandenynų!
Įsivaizduokit, kad įeinat į kambarį, kur jus ką tik apkalbėjo. Jums ten net būti nesinori, jus slegia. Kiek iš jūsų esate patyrę kažką panašaus savo gyvenime? Turbūt ne vienas...
„Neapipjaustytų liežuvių“ aukų kur kas daugiau, negu žuvusių visuose planetos karuose. Kad jūs bent žinotumėte, kokias kančias atneša pikti liežuviai…
Ir nenuostabu, kad jautresni žmonės, neatlaikę išorinio spaudimo bei nuolatinio persekiojimo, net nusižudo. Todėl budėkime kalboje, nes visi vieną kartą stosime prieš Teisėją garbų!
Štai tokios baimės jausmas ir aplankė šį parlamentarą. O liga jam buvo atpildas šioje žemėje už agresiją prieš Dievo žmogų!
Net nežinau, kokia jo sveikatos būklė dabar. Valdžioje jo nebėra, bet jis gyvas, kruta. Ir teduoda jam Dievas išminties ir malonės, kad išsigelbėtų amžinybėn!
Tad jei mes, būdami Dievo vaikais, savo darbais ,,darbeliais“, nekalbant apie apkalbas prieš tikinčiuosius, brolius ir seseris Kristuje, kai kurie išsigelbėsim tik kaip per ugnį (1 Korintiečiams 3, 15), tai kas laukia tų, kurie ne tik burnoja prieš Dievą ir Jo pateptuosius, bet atmeta Jo brangiausią dovaną, Jėzų Kristų?
2006 m.
