Prieš kelis metus su vyrais iš VŽB teko keliauti į Škotiją. Be abejo, teko daug liudyti, pildėsi pranašystės, kad lietuviai skelbs Evangeliją Europos šalyse. Ir ką gi? Londono aerouoste taip šlovinom Viešpatį, kad žmonės, paveikti mūsų giesmių, su ašarom akyse prieidavo prie mūsų, klausdavo, kas mes, iš kur mes...
Šventoji Dvasia darbavosi žmonių širdyse. Kai kurie priimdavo Kristų į savo širdį.
Glazko mieste, Škotijoje, grupė jaunimo autobusų stotyje taip susidomėjo mūsų liudijimu, kad vienas jų paprašė pakartoti žodžius, kuriuos aš jiems pasakiau, ir juos įsirašė į diktofoną. Štai tie žodžiai: „Jėzau Kristau, ateik į mano širdį...“ Ir kas žino, gal jam juos besirašant, Jėzus ėmė ir atėjo?
Dėl ko mes gyvenam šioj žemėj jau turėdami išgelbėjimą? Tikrai ne dėl kelionių tuštybės patenkinimo...
Kodėl mes norime turėti pinigų? Aišku, kad ne dėl puikavimosi jais, bet kaip Raštas sako: ,,palaiminčiau duoti negu imti...“
Kodėl turime ar norime sutuoktinio? Taip pat ne dėl persisotinimo seksu ar sutuoktinio piniginės storio...
O jei dėl to, tada iškyla klausimas, ar tu išgelbėtas? Dangstaisi religine veikla, ataskaitom, kurios nekeičia nei tavo, nei kitų likimo, o tik maitina tavo puikybę!
Manau, kad tie vaikinai iš Škotijos ilgam prisimins mūsų žodžius. Ir gal susitiksim pas Tėvą namuose...
***
Dabar apie „indusą“, kaip jį pavadino vienas brolis Kristuje iš Lietuvos. Mums skrendant lėktuvu iš Londono į Rygą, mane užkalbino tamsaus gymio vyriškis, paprašęs šratinuko. Paklausus, kokia jo tautybė, atsakė, kad indas. Išsikalbėjom... Pasirodo, kai buvo mažas, tėvai iš Indijos persikėlė gyventi į Londoną. O dabar jis skrenda į Rygą, kad jam padarytų kojos sąnario operaciją, kuri buvusioje TSRS respublikoje kainuoja mažiau, nei Anglijoje. Paliudijau jam apie Viešpatį Jėzų, bet jo nepalietė mano pasakojimas. Rygos aerouoste vėl susidūriau su juo, – jis ėjo palengva, pasiremdamas ramentais. Įkalbinau jį maldai, ir man besimeldžiant, prie mūsų prisidėjo daugiau brolių Kristuje. Kai visi uždėjom rankas, jis pasakė, kad „kažkoks“ karštis nuėjo per kojas. Na, ir palikom jį tam kartui su savo įsitikinimu, kad Jėzus tik „pranašas“ – „only prophet...“
O prie registracijos langelio manęs jau laukė keistai klegantys broliai. Į mano klausimą, kas nutiko, jie tik parodė durų link. Spėjau pamatyti išeinančio „induso“ figūrą, bet vis tiek nesupratau, kas čia vyksta...
Pasirodo, kad mūsų „indusas“ iškrėtė pokštą ir man nepasivaideno, – jis iš tikrųjų išėjo pro duris, bet nebesiramstydamas, o paprasčiausiai pasikišęs ramentus po pažastimi, nes Dievas jį išgydė!
Kiek vėliau sužinojau, kad broliai Kristuje šią istoriją patalpino internete ir pasakojimas apie „indusą“ pasklido daugelyje šalių, nes VŽB skyriai yra vos ne visame pasaulyje!
Kaip gera ir malonu kai broliai vienybėje gyvena! (Psalmių 133, 1). Ir Dievo šlovei bei garbei darbuojasi, nes tikra vienybė ir meilė ateina ne gurkšnojat kavą uždaruose pseudokrikščioniškuose vakarėliuose, lydimuose apkalbų, o dar blogiau – alkoholio... Tikroji vienybė ateina dirbant Viešpaties laukuose, kur patiriama ir žaizdų, ir malonių.
2006 m.
