Ačiū Dievui už žiniasklaidą, nors kartais ir tenka raudonuoti iš gėdos dėl pornografinių nuotraukų ar įvairaus plauko dvasinių šarlatanų produkcijos.
O dar pikčiau būna, kai randi straipsnius apie būrimą ar baltosios magijos specialistų patarimus, kaip gyventi, ką valgyti, kurioje kambario vietoje statyti lovą…
Kai okultistai tvirtina, kad jų mokymas švarus, galima jiems pasakyti, kad benzinas, kurio oktaninis skaičius aukštesnis, lyginant jį su kitais, irgi sąlyginai švarus, tik ar gersi jį?
Biblija ne dviprasmiškai įspėja apie okultizmo pavojų, – nekaupti namuose dvasinio purvo: laikraščių su horoskopais, jau nekalbant apie būrimo knygas, sapnininkus, amuletus laimei, pasagas sėkmei nešti. Tokius dalykus reikia kuo greičiau išmesti, o ką galima, ir sudeginti!
Kadangi daug keliavau po Lietuvą nešdamas Evangelijos žinią, teko apsistoti įvairiuose namuose, – vienuose dvasinė aplinka rami, o pas kitus net stebėtis nebegali, kaip žmonės nesupranta elementarių dalykų...
Tekdavo net pakovoti dėl tiesos! Vienų bute buvo apsčiai šlykščių žurnalų. Kai savo kambary, kuriame miegojau, sudraskiau žurnalą su pornografinėm nuotraukom ir būrimo pamokymais, išgirdau iš šeimininko, tikinčio žmogaus, repliką: „kodėl suplėšei, ar tavo?“
– „Į dvasinę nešvarą kaip mėšlamusės sulekia demonai, todėl tavo namuose tiek barnių ir kivirčų“, – paaiškinau. Ir pridūriau: „O neatsiklausiau todėl, kad apsaugočiau mudviejų santykius“. Ačiū, Dievui, jis suprato…
Dar pasakysiu tiek, kiek tikiu, kad Šventoji Dvasia man atvėrė. Kartą mane pakvietė kalbėti į radiją. Meldžiausi ir gavau žodį iš Kunigų knygos 14 skyriaus. Dievas per Aaroną ir Mozę kalbėjo žydų tautai, kad atėjus į Pažadėtąją žemę stebėtų, jog namuose ant sienų neatsirastų žalsvos ar rusvos spalvos taškų. O jei atsirasdavo, vadinasi, kad pastato viduje yra „nešvarūs“ daiktai: amuletai, statulėlės su barbarų dievybių atvaizdais, kuriuos garbino prieš tai čia gyvenusių tautų žmonės, nepažįstantys gyvojo Dievo.
Statulėles, artėjant izraelitų kariams, gyventojai suslėpdavo net į pamatus, tarp akmenų, ir kai izraelitams apsigyvenus užkariautuose namuose, ant sienų atsirasdavo tokios dėmės, jie kviesdavo kunigą, kuris kartais net liepdavo sugriauti namą iki pamatų. Bet tai Senojo Testamento laikų patyrimas.
O Naujojo Testamento raupsai, tai įvairi makulatūra: laikraščiai su horoskopais ir būrimo technika, sapnininkai, pornografinė literatūra, įvairios Rytų religijų ir filosofinės knygos. Kai kurie pseudointelektualai itin pamėgo Kastanedos knygas – ryškesnių už šį okultinės pakraipos asmenį kažin ar yra pagimdęs pasaulis, ir šis žmogus – vienas mėgstamiausių indų, kurį naudojo piktasis…
Taip pat noriu perspėti galimus ,,Urantijos knygos“ skaitytojus – chaosas ir sumaištis, tai būdingi šiai knygai požymiai. Teko kartą kalbėti su Meno Akademijos profesoriumi, bandžiusiu ją perskaityti, ir jis nusiskundė neigiamu šios knygos poveikiu protui. O kas yra sumaišties autorius, aiškinti, matyt, nereikia…
***
Kai kas Lietuvoje domisi, kaip atsirado neo nacistinės grupuotės, atvirai demonstruojančios savo agresyvumą, užpuldinėdamos pavienius kitos rasės asmenis.
Būtent J. Blavatskajos teosofiniai teiginiai apie arijų rasinį pranašumą ir žydų religijos ,,netinkamumą“, tapo geru masalu nacizmui! Brangieji, rasizmas, tai – demoniškų jėgų pastatyta bendruomeninė tvirtovė žmonių protuose, kad sunaikintų sąžinę, gailestingumą ir Dievo mums suteiktą galimybę vertinti vienas kitą! O kiek mūsų numanome, kad rasizmas ir nacionalizmas, tai dvasinės homoseksualizmo šaknys? Elitarizmas arba užsisklendimas inicijuotųjų rateliuose taip pat veda į „žydrą“ pasaulį!
Mes, krikščionys turime garbinti vien tik Jėzų Kristų. Kai, būdami bažnyčios susirinkime, garbiname mūsų Viešpatį, sukuriame garbinimo atmosferą, į kurią ateina Jėzus ir pradeda vykti ženklai ir stebuklai! Juk niekas kitas neateis iš Dangaus antrą kartą, tik Jėzus Kristus, tai ir garbinkime vien tik Jį, o ne dar kažką. Jeigu mes Lietuvoje visuotinai garbintume Viešpatį Jėzų, jau dabar turėtume savo šalyje Dievo Karalystę!
***
Taip pat kažkieno dovanoti simboliai: amuletai, pasagos laimei, ar septyni drambliukai, atvežti iš už jūrų marių, gali netyčiom pasitarnauti piktųjų dvasių garbinimui bei jas pritraukti! Šventajame Rašte skaičius septyni yra tobulumo, dieviško išbaigtumo skaičius, magijoje – laimingas, sėkmę nešantis skaičius.
Azijoje – valdžios ir išminties, Afrikoje – jėgos, laimės ir ilgo gyvenimo simbolis. Daugelio iš mūsų namuose, galima pamatyti septynetą drambliukų, nuo mažiausio iki didžiausio – tik kažin kokiu tikslu jie nukeliavo tokį tolį iš Afrikos iki Lietuvos… 
Arba arklio pasaga – senovėje skirtingos tautos arklį garbino ir tikėjo, kad pasaga gerąsias arklio savybes perduoda žmogui. O dar ir geležis buvo laikoma šventu metalu, kaip ir kalvės liepsna, todėl pasaga vien dėl to buvo ir kai kam tebėra dvigubai „palaiminta“… Tokių ir panašių „laimę“ nešančių talismanų turbūt yra ne vienuose namuose. Dvasinė nešvara yra viena iš priežasčių, dėl kurių daugelio šeimų namai, vietoj ramios užuovėjos, yra tapę kivirčų ir barnių arena.
Manau, kad visiems prietarams čia išvardinti neužtektų nė keliasdešimties tomų, todėl turėtume prisiminti, kad prietarai – kaip kirminai, kurie lenda iš mirusio tikėjimo kapo – tai ta pati, mūsų jau minėta, buitinė magija!
Kiek mūsų dar suduodame į nedažytą medį; klausomės gegutės kukavimų skaičiaus, kad gauti ir sulaukti tiek pat pinigų ar gyvenimo metų, o maldą „Tėve mūsų“, kartojamą iš eilės kelis kartus, esame padarę mechaniška formule, taip pereidami į magijos sferą?
Kiek dar bijome, kad iš ryto pirmas sutiktas žmogus bus moteris, arba rengiamės sėkmę nešančiais, ar dar blogiau – seksualumą pabrėžiančiais rūbais… Kiek mūsų garbiname šventas vietas, šventus daiktus, nors vienas Dievas yra šventas, vertas gyriaus ir garbės!
Dar vienas senas liaudies prietaras teigia, kad čiaudint siela trumpam palieka kūną… Ir siekiant apsaugoti ją nuo velnio, buvo sakoma: „į sveikatą!“
***
Šis namų, kuriuose viešėjau, šeimininkas kartą manęs paklausė apie vieno straipsnio heroję, televizijos laidos vedėją, kurios laida buvo tiek persunkta okultizmo smarve, kad joje žmonės net buvo mokomi burti Taro kortomis. O juk Taro kortos naudojamos satanistinėse bažnyčiose! Be to, Taro kortos yra aiškiaregių neatskiriamas atributas, panašiai, kaip raganų – šluota ir katė, tik šiuolaikinės raganos vietoj šluotos labiau pripažįsta „mersą“, o vietoj katės – nešiojamą kompiuterį...
Draugas tęsė: „ar manai, kad žurnalistai kompetentingi rašyti apie dvasinius pasireiškimus, tokius, kaip būrimai, spiritizmas, hipnozė ir kitus?“
– ,,Jei straipsniai nepritariantys ir kritikuojantys, tada tegu – atsakiau. – Nes jei mes tylėsim – akmenys šauks!“
Šeimininkas iš džiaugsmo net šoktelėjo: „gavau atsakymą!“ Pasirodo, jis suprato, ką reiškia Biblijoje žodžiai „akmenys šauks…“ (Luko 19, 40).
Aišku, šios eilutės kontekstas yra visai kitoks, nes mokiniai šlovino Dievą už Jo stebuklus, bet, manau, jei kas rašo prieš mus užplūdusią okultinę bjaurastį, taip pat pašlovina Viešpatį tiesa. Ir labai džiaugiuosi, kad ir Bažnyčia, oficiali ir neoficiali, jau keli metai netyli, bet kalba prieš okultizmą.
***
Viename mieste okultistai surengė šalies mastu konferenciją, kurioje dalinosi „patirtimi“. Save jie įvardino indukuoto mąstymo specialistais. Manau, dar geriau juos apibūdino vienas žymus Lietuvos mokslininkas, pavadinęs šiuos okultistų gildijos atstovus ,,indukuoto pamišimo specialistais!“
O dar rūsčiau juos apibūdina Šventasis Raštas. Šie dvasiniai nusikaltėliai Rašte išvardyti kartu su žmogžudžiais, tėvažudžiais ir motinžudžiais (1 Timotiejui 1, 9). O šalia jų paminėti homoseksualistai, vagys, melagiai…
Ar tai nerimtas įspėjimas tiems, kurie mano, kad gali daryti ką nori ir kur nori?
Mano brangieji! Prakeikimas iki ketvirtos kartos lydi šią veiklą, ir pasireiškia jis kasdieniame gyvenime nediagnozuojamomis ligomis, skyrybų daugėjimu, taip pat nusikalstamumo, narkomanijos, alkoholizmo, savižudybių skaičiaus didėjimu miestuose, o dabar ir kaimuose.
Tas, kuris eina pas ekstrasensą, burtininką ar astrologą sužinoti ką nors apie save ir savo artimųjų ateitį, yra tiek pat kaltas, kaip ir tas, kuris jį konsultuoja. Nežinojimas nuo kaltės neatleidžia!
Apie kaltę ir jos atlygį galime pasiskaityti ir kitoje Šventojo Rašto vietoje: „o lauke (už dangaus vartų, pragare, amžinose kančiose) lieka šunys (pikti darbininkai Evangelijos laukuose, kurių vaisiai – nuosavas teisumas, smerkimas, religinis pasipūtimas, neteisingi kaltinimai, šmeižtai ir t. t.), burtininkai (būrėjai, ekstrasensai, hipnotizuotojai ir tie, kurie pas juos ieško patarimo), ištvirkėliai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro“ (Apreiškimo 22, 15). Tikiuosi, kad niekas nenorėtų būti tokioje dvasinių nusikaltėlių ir melagių plejadoje…
Žinia, kad melo tėvas yra velnias. Ir eiti pas tokį „specialistą“, reiškia spjauti ne tik į savo, bet ir savo vaikų likimą.
O mūsų dangiškasis Tėvas, iš meilės žūstantiems žmonėms, atidavė savo viengimį Sūnų Jėzų, kad mes, Juo tikintys, dovanai gautume amžinąjį gyvenimą, o ne amžiną pražūtį liepsnojančioje ugnyje (Jono 3:15–16).
Jėzus Kristus yra tas, į kurį reikia kreiptis dėl savo ir savo vaikų likimo. Jis yra kompasas daugelio gyvenimo kely. Ir baisiausia, kas gali įvykti šiame gyvenime, tai tą kompasą pamesti!
2006 m.
