Įdomūs kai kada Dievo teismai šioje žemėje, o kartu jie ir malonės pasireiškimas, juk meilė ne tik skatina, bet ir baudžia. Dievo meilės išraiška – teismas, gali būti ir tam, kad žmogus ko nors išmoktų, bent jau išdidumą apkarpyti.
Vieno tarpmiestinio autobuso maršruto vairuotojas buvo labai bjaurus. Keleiviai nuolat skųsdavosi jo elgesiu. Turbūt jų maldos pasiekė Dangų. Taikliai Patarlių knygoje parašyta, kad net žemė sukruta, kai tarnas užima šeimininko vietą. Toks būtent ir buvo šis vairuotojas...
Įlipau kartą į jo vairuojamą autobusą. Už lango vasara, oras puikus, viskas gerai. Dažnai taip būna – jei nuotaika puiki, būtinai atsiras kas nors, kuris norės viską aplink kontroliuoti ir stengsis sugadinti nuotaiką.
Šį kartą jam nepatiko, kad daviau per stambią pinigų kupiūrą. Pasakiau, kad kitokių pinigų neturiu, ir kad tai jo pareiga pasirūpinti grąža. Vairuotojui kažkas nepatiko, ir mūsų pokalbis pakrypo nemalonia linkme, bet tuo metu mano atžvilgiu pasigirdo palaikančios replikos, o jį – smerkiančios...
Pasakiau, kad neleisiu žeminti savo orumo ir patariau jam apsiraminti. Jis puolė kviesti apsaugą. ,,Gerai, – pagalvojau aš. – Pažiūrėsim“. Atsisėdau autobuso gale ir laukiu. Tuo tarpu keli keleiviai papasakojo apie kitus šio vairuotojo išsišokimus. Aišku, kad šis tipas turėjo problemų.
Pasirodė apsauginiai ir paprašė manęs paaiškinti, kas vyksta. Jie buvo mandagūs, tad situaciją išsiaiškinom ir vairuotojas pardavė bilietą.
Taigi, važiuosim… Bet čia kažkas nutiko autobusui, – vairuotojas spaudžia akseleratorių važiuoti į priekį, o autobusas – atgal. Vairuotojas bando daryti posūkį, autobusas važiuoja į priešingą pusę. Galų gale autobusas taip trenkėsi į elektros stulpą, kad šis net sulinko. Ir ką gi, teko jam bėgti į dispečerinę surašyti akto.
Po pusvalandžio, kaip sutramdytas mulas, grįžo ir, visiems girdint, prisipažino, kad sumokėjo baudą. Kažkas iš keleivių iškart pakomentavo: „vis dėlto yra Dievas!“
Eilinį kartą mačiau, kaip Viešpats čia pat įvykdo teisingumą. Liudijant žmonės dažnai klausia, kodėl tiek nusikaltimų ir žiaurumų pridaręs žmogus ilgai gyvena ar ramiai miršta… Kad ramiai, drįsčiau suabejoti, nes mes nežinom, ką jautė prieš mirtį žmogaus siela.
Pavyzdžiui, prieš mirtį prie iškylių asmenybių – karalių, karvedžių, kunigaikščių ar šiaip įžymių žmonių, kaip ir prie bet kurio senyvo amžiaus žmogaus, dažniausiai būna slaugės.
Ir kiek yra užrašyta istorijų, kaip elgėsi priešmirtinėje agonijoje, apimtas baimės dėl gresiančio teismo, tas ar anas žmogus. Pavyzdžiui, Leninas lyg išprotėjęs šliaužiojo ant kelių, bučiavo ir atsiprašinėjo kėdžių, stalo kojų...
O jei kuris niekšas šioje žemėje miršta ramiai, tai, žinokit, dėl to, kad Dievas jį asmeniškai pasilaikė savo teismui!
„Baisu pakliūti į Gyvojo Dievo rankas!“ (Hebrajams 10, 31).
2006 m.
