Kartą, norėdamas parduoti butą, paskambinau žmogui, kurio skelbimą radau laikraštyje. Susitikę išsikalbėjom. Pasirodo, jis gerai pažinojo mano tėvą. Mano tėvas buvo labai narsus vyras, pasižymėjęs Antrojo Pasaulinio karo metais. Manau, kad net kai kurie tėvų charakterio bruožai persiduoda vaikams, ne tik talentai.
Papasakojau šiam vyrui, kaip Dievas išgydė mano kepenis. O jis savo ruožtu prisipažino, kad serga diabetu ir jam kas tris ar keturias valandas reikia susileisti insulino dozę, nes darosi bloga ir jį gali ištikti mirtinas priepuolis.
Aišku, mes pasimeldėm už jo išgijimą. Pasiūliau jam užvažiuoti į mano namus aptarti ir galutinai suderinti reikalus. Besisvečiuodamas jis nepastebėjo, kaip prabėgo tos kelios valandos. Žvilgtelėjau į laikrodį, po to į jį, lyg klausdamas, ar jam nereikia namo, juk laikas insulino dozei…
Bet vietoj nuliūdusio ligonio pamačiau plačiai besišypsantį vyrą... Paklausiau: „kas atsitiko?“
– Nieko, – sekė atsakymas.
– Na jau, – suabejojau. – Buvot toks nuliūdęs? – neatlyžau.
– Taip, – pagaliau prisipažino jis. – Per tokį laiko tarpą, kurį praleidau pas jus, man reikėjo susileisti vaistų... Ir nors praėjo žymiai daugiau laiko, aš jaučiuosi puikiai! – šypsojosi jis.
Tada aš supratau, kas vyksta. Man jau teko tokius dalykus patirti. Gyvenant vienuose namuose, mano buvimas, – veikiau tikėjimas – saugojo šeimininkų vaiką nuo kepenų skausmo. Kai išvažiavau, kepenų skausmai atsinaujino.
...O savo svečiui pasakiau: „Aš esu tikintis žmogus. Todėl mano tikėjimas jus ir „veža“ – ir paaiškinau, ką turiu omenyje.
Kai kurie žmonės, būdami su mumis, tikinčiaisiais, patiria tą patį tikėjimo stebuklą, arba, kitais žodžiais tariant, netikintysis yra tikinčiojo valdžioje, ir tai sergantįjį apsaugo.
Todėl verta pabrėžti tiems, už kuriuos meldiesi, ypač tėčiams ir mamoms, už kurių vaikus melstąsi įvairių ligoninių onkologiniuose, tuberkulioziniuose ir kituose skyriuose, kad jų tikėjimas yra labai svarbus, o kartais ir lemiamas kovoje už savo vaikų sveikatą ir ateitį.
Taip pat ir dvasiniai vaikai yra veikiami mūsų tikėjimo. Ne veltui Jėzus meldėsi už savo mokinius: „Tėve, Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo pikto“ (Jono 17, 15).
Tad nebūkime netikintys, bet būkime tikintys!
2006 m.
