(JAV astronautas, 1972 metais vaikščiojęs Mėnulyje)
Tai nutiko Šv. Jokūbo ligoninėje. Išpasninkavęs septynias dienas, nuėjau į ligoninę, kur tarpdury susitikau vyriškį su gipsiniu įtvaru ant kaklo.
Buvau pilnas Šventosios Dvasios jėgos, uždėjau ant jo rankas ir... Abu net pritūpėm nuo netikėto Dievo jėgos išsiliejimo. Vyriškis išsižiojęs žiūrėjo į mane, ir jo nustebimui nebuvo ribų, nes jėga, nužengusi iš aukštybių, priminė karšto vandens kibiro išliejimą ant kūno.
Tokio Šventosios Dvasios nužengimo neprisimenu nuo pat pirmų dienų, kai atgimiau iš aukšto ir patyriau galingų stebuklų.
Tad nusprendėm paėjėti nuošaliau ir pasišnekėti. Jau mums beeinant, žmonės, kuriuos susitikdavom, pradėdavo atgailauti, nes Dievo jėga judėjo priekyje mūsų, – kai kurie iš baimės pradėdavo virpėti, čia pat atgailaudami meldėsi, priimdami Jėzų į savo širdį, ir tai vyko mums dar nepriėjus prie jų, per kelių metrų atstumą.
Šis vyriškis jau buvo paliestas Dievo, atgailavo ir papasakojo man štai apie ką. Pasirodo, kad istoriją, panašią į mano atsivertimą, jis girdėjo Rygoje, kur klausėsi amerikiečių astronauto Čarlzo Djuko pasakojimo apie antgamtinį Jėzaus prisilietimą mėnulyje, kai jis ten buvo nuskridęs. Istorija tikrai įspūdinga!
Aš supratau, kad liudijau jau paruoštam, Dievo „sunokintam“ žmogui. Man teko pabaigos darbas – pasimelsti už jį ir padėti jam priimti Kristų, kaip asmeninį Gelbėtoją.
Čia teisingai sako Raštas, kad vienas pasėja, Dievas augina, o kitas nupjauna (Jono 4, 37; 1 Korintiečiams 3, 6).
2006 m.
