Praėjus porai metų po įtikėjimo meldžiausi tokia malda: „Viešpatie, parodyk man pragarą, kad galėčiau efektingai skelbti Evangeliją su jos šviesiąja ir tamsiąja pusėmis“. Ir Dievas atsakė į šią maldą.
Vieną dieną, kupinas džiaugsmo, sėdėjau namuose ant lovos ir šlovinau Viešpatį. Džiaugsmo, šlovinimo ir garbinimo atmosfera sukuria terpę ženklams ir stebuklams iš Viešpaties – išgijimams, pranašystėms ir kitoms Dvasios inspiracijoms ar net angelų pasirodymui.
Štai ištrauka iš Apaštalų darbų knygos: „Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo himnus. Kiti kaliniai jų klausėsi. Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai“ (Apaštalų darbų 16:25–26).
Ar nenuostabi maldos ir himnų giedojimo, šlovinimo ir garbinimo, pasekmė – laisvė kaliniams ir amžinojo gyvenimo dovana? Nugalėjus fizines kliūtis, atėjo prasiveržimas ir dvasiniame pasaulyje.
…Maždaug trečią valandą dienos, dar ir dabar aiškiai pamenu, pajutau, kad kažkur smingu. Kūnas liko gulėti ant lovos, o priešais atsivėrė vaizdai, kokių nesu regėjęs. Mane lydėjo toks lengvumo pojūtis, tokia ramybė ir troškimas lėkti, lėkti ir nesustoti, kuris rodos niekada nesibaigs…
Aš pradėjau regėti tokias spalvas, kokių mūsų žemėje nėra. Jei raudona, tai tokia ryški, o jei mėlyna, – sodri, sodri, kokių žemės paletėje tikrai nerasi – nėra net žodžių tam grožiui ir harmonijai atvaizduoti – kažkas debesis tik raiko prieš tave, lyg tortą pjaustytų peiliu. Ir ramybės pojūtis, laisvumas – jų nei apsakysi, nei aprašysi.
Supratau – mano siela atsiskyrė nuo kūno. Tačiau vienu metu aš galėjau girdėti ir matyti viską, kas darosi aplinkui. Biblijoje yra panašių patyrimų. Tai Dvasios pagava. Tai yra lyg sapnas, tik matai nemiegodamas.
Aš mačiau pragarą. Iš tolo. Yra vaizdų, kuriuos mažamečiam neleistum žiūrėti. O aš, tik porą metų įtikėjęs, nors vyras metuose, bet dvasioje buvau dar visai vaikas.
Dvi valandas mano siela buvo anapus. Ten mačiau ugnies apimtus žmones. Bet labiausiai sukrėtė nevilties pilnos jų akys, ištiestos maldaujančios rankos... Kaip baisu – amžinybė kančiose, kurios niekada nesibaigs!
Aš paklausiau: „Jėzau, kodėl tiek mažai parodei?“ Atsakymas buvo toks: „…kad neišeitum iš proto“.
Berašydamas šias eilutes prisiminiau, kaip ant operacinio stalo mane apėmė baimė išgirdus, lyg mano siela, lyg kas manęs klaustų: „kur aš praleisiu amžinybę?“ Siela jaučia baisias kančias, kad teks palikti šią ašarų pakalnę be Jėzaus.
***
Brangieji... Medalis Evangelijai skelbti turi dvi puses. Vienoje pusėje randasi vieta, kurioje praleisime amžinybę – tai Dangus ir Tėvo meilės prieglobstis. Kitoje pusėje, reverse – amžinų kančių vieta...
Yra pomirtinis gyvenimas amžinybėje, o amžinybės vietą pasirenkame gyvendami šioje žemėje, savo mirtinguose kūnuose. Šioje žemėje darome pasirinkimus, kurie ir apspręs mūsų amžinybės vietą.
Tad kurį kelią rinksies priklauso tik nuo tavęs. Yra du keliai, iš kurių vienas veda į pragarą, amžinų kančių vietą, o kitas į Dangų pas Tėvą, į Jo namus.
„Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1 Korintiečiams 2, 9).
Todėl tikrai kad neverta eksperimentuoti gyvenimu…
