Man patinka keliauti, bet dažnai būna taip, kad susiruoši vienur, o Dievas nuveda kitur…
Po vieno bažnyčios susirinkimo, sumanęs aplankyti draugą, išėjau iš evangelizacinės palapinės ir stoviu svarstydamas, kaip pas jį nuvažiuoti. Staiga prie manęs sustoja mašina ir broliai Kristuje klausia ar pavežti? „Gerai“ – sutikau aš.
Pasirodo, jie važiuoja į kažkokį miestelį koncertuoti ir skelbti Evangelijos. Pakeliui užvažiuojam paimti dar vieno muzikanto, bet jo neradę, sustojam apsvarstyti, ką darysim toliau, – ir jie pasiūlo man važiuoti kartu.
– O kodėl ne? Važiuojam! – apsidžiaugiau.
Šie mano broliai Kristuje yra žinomi visoje Lietuvoje muzikantai. Aš taip pat groju gitara, tad šiokie tokie kolegos.
Atvažiavom į kažkokį kino teatrą nedideliame miestelyje. Įdavė man į rankas pilną barškučių skardinę, atseit, pagrok, čia „marakasas“. Gerai, stoviu ant scenos ir tarškinu į taktą. Pamuzikavus ansamblio vadovas sako man: „paliudyk!“ Ir papasakojau salėje esantiems apie Dievo gerumą ir meilę. Tai buvo mano pirmas, viešas liudijimas. Pasakojau apie savo, kaip muzikanto, kelią, ir ką toks laisvas gyvenimas be Dievo ir jokios atsakomybės man suteikė: septynias operacijas, sugadintą sveikatą ir begalinius klausimus be atsakymų...
Man besidalinant savo išgyvenimais, išgirdau kažką salės kamputyje kūkčiojant. Kai baigėsi mūsų koncertas ir pamokslas, nuėjom į kambarėlį užvalgyti. Atėjo daugiau tikinčiųjų. Tarp jų buvo viena moteris su paraudusiomis nuo ašarų akimis vyru...
Pasirodo, tai ir buvo tas kūkčiojantis salėje asmuo. Jo žmona ilgai meldėsi už jį, kad šis liautųsi girtavęs ir atsiverstų.
Šitoje situacijoje Dievas panaudojo mane, kad paliestų šio žmogaus širdį. Tikrai, nežinomi Viešpaties keliai. Ir dėl vieno žmogaus Jis gali mus nuvesti ne tik į kokį mažą miestelį Lietuvoje, bet į tolimiausią Žemės užkaborį.
Ar net į Aliaską! Taip nutiko vienam broliui Kristuje iš Anglijos. Važiavo, tikėdamasis didelio sielų derliaus, o susirinkime tik vienas žmogus priėmė Kristų į savo širdį. Iš tiesų, mes nežinom, kas bus rytoj, šiandien ar už valandos, nes ne nuo žmogaus pasirinkimo pareina jo kelias, ir ne nuo asmens priklauso gebėjimas eiti bei pakreipti savo žingsnius, bet viskas priklauso nuo Jo, gailestingojo Dievo (Jeremijo 10, 23).
Atsimink! Jei tu esi Jam pavedęs savo gyvenimą, savo troškimus ir valią, Jis nuves tave į tą vietą, kurią numatęs tau nuo amžių pradžios. Tik tikėk!
2006 m.
