Berašant ar grojant, kaip ir dirbant bet kokį kitą darbą, reikia ir pavalgyti. Pakeliui iš parduotuvės eidamas namo susitikau du benamius. „Ach, – pyktelėjau, – vėl jie. Tiek to, praeisiu nudelbęs akis, lyg nepastebėjęs“ – pagalvojau. Kur tau... Vienas jų pats mane užkalbino: „galiu paklaust?“
– „Klausk“, – sakau. Klausimas tradicinis: „ar galėtumėt?..“ Aišku, ko reikia, bet daviau pinigų, nes vienas bruožas man juose patinka, tai – nuolankumas. Daug mušti gyvenime, jie moka ir nuolankiai paprašyti. O kai kada ne tik paprašyti, bet ir duoti. Kartą jie mane net palaimino…
Buvo taip. Vienas jų, – išbartas už rūkymą autobuse, – pasiūlė man išlipti iš autobuso. „Gerai, – sakau – pažiūrėsim, kas toliau bus…“
O jis išlipęs mane kviečia užeiti į parduotuvę. „Kažin, ko jam reikia?“ – galvoju. Ten jis man pasiūlė nusipirkti maisto už penkiasdešimt litų… Kaip tarėm, taip ir padarėm.
Dabar apie tą, kuris ne davė, bet paprašė... Įsikalbėjom apie Dievą ir pakviečiau jį į savo bažnyčią. O jis atsidėkodamas papasakojo man apie vienuolį, davusį jam vieną pamokymą, kurio net praėjus daugeliui metų, nepamiršta. Štai jis: „neapgauk!“
Paklausiau pašnekovo, koks jo vardas? Nagi pasirodo, kad toks, kaip ir mano. Tai bent susitikimas – vakar brolis Kristuje iš Brazilijos tokiu pat vardu – Alešandro, o šiandien bendravardis iš Lietuvos. Atsisveikinau ir jau eisiu...
Bet pajutau paraginimą sugrįžti ir kalbėti apie Jėzaus pralieto kraujo galią. Išklausęs, jis įdėmiai į mane pažiūrėjo, ir lyg iš pačios jo sielos gelmių išėjo šie žodžiai: „tai, kas Dievo pažadėta, niekur nedings“. To man ir reikėjo tą dieną. Pajutau, lyg pats Dievas man prakalbo.
Mielasis, jei tu šiandien esi pasilpęs, lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir Jis sutvirtins tavo širdį.
Lauk, aš sakau, Viešpaties! (Psalmių 27, 14). Nežinau kaip ir kur Dievas tave sutvirtins, bet neprarask vilties!
Viltis – sielos inkaras. Lauk! Jis tikrai įvykdys, ką pažadėjęs!
2006 m.
