2011 m. liepos 19 d., antradienis

Skraidantis vamzdelis


          
  Šią istoriją galima būtų pavadinti ir „mano nuotykiai ligoninėje“. O jų buvo ne vienas. Prieš gulant ant operacinio stalo mane sujaudino išvakarėse matytas vaizdas, kaip nuo tokios pačios ligos, pankreatito, mirė mano palatos draugas. Mačiau, kaip jį ištiko klinikinė mirtis. 
Tai man nuotaikos nepakėlė, sielos inkaras vos prilaikė mano tikėjimo laivelį. O tikėjimas tada buvo silpnutis, buvau vos keli mėnesiai atsivertęs, jei tai galima būtų pavadinti atsivertimu, veikiau kelio į atsivertimą pradžia.
Antras pasikėsinimas į mano tikėjimą buvo chirurgo atsakymas į klausimą, ar galiu suvalgyti nors vieną obuolį, mat visą savaitę badavęs labai norėjau valgyti: „valgyk, jei nori, kad išneštų priekin kojomis...“
Ir dar vieną patarimą išgirdau kitą dieną, operacijos išvakarėse. Iš ko? Nagi kipšo... Ėjau ligoninės koridoriumi ir išgirdau balsą, sakantį: „šok iš balkono ir daugiau nebereiks kentėti...“
  Nieko nebepridursi... Tada dar nežinojau, kad savižudžiai eina tiesiai į pragarą. Dabar žinau, kad pati sunkiausia nuodėmė – nuteisti save myriop! Pats sau teisėjas… Nebepalieki Dievui galimybės tavęs išgelbėti! 
Be t kokia vis dėlto neišmatuojama Dievo meilė ir malonė! Einu link balkono pažiūrėti, kaip atrodo ar aukštai? Bet tuo metu kažkokia nematoma jėga švelniai atstūmė mane, ir nors bandžiau ją apčiuopti, ir suprasti, kieno ji, bet nesugebėjęs grįžau į palatą ir užmigau.
Pagaliau išaušo ta diena, kai mane paguldė ant operacinio stalo. Tai buvo mikrooperacija be narkozės ir skalpelio. Bet tuo ji ir baisesnė, kadangi pojūčiai itin aštrūs – turi linksėdamas atsakinėti į įvairius daktaro klausimus, kad ir tokį: „ką jauti?“
O ką galima jausti, kai gerklėje japoniškas zondas, zonde viela, ir visa ši procedūra tęsiasi valandą. Tikslas – išžvejoti iš tulžies pūslės iškritusius ir neva tai įstrigusius kepenų latakuose akmenukus, bei sujungti vamzdeliu tuos pačius kasos ir kepenų latakus, kad liautųsi infekcija...
Pagaliau viskas baigėsi, vamzdelis įstatytas, galima ir pailsėti... Tik tuo metu kad šaus iš mano pilvo kažkas, – ogi pasirodo, kad tai tas pats vamzdelis išlėkė! Visas vienos valandos darbas nuėjo perniek!
Po visko prie manęs priėjęs mūsų šeimos pažįstamas daktaras, skyriaus, kuriame gulėjau, vedėjas, pasakė: „aš stebėjau operaciją kompiuterinėje, bet nesupratau, kas įvyko…“
Tada ir aš nesupratau... O po savaitės egzekucija pasikartojo. Šįkart pragulėjau ant stalo valandą keturiasdešimt minučių (per tiek laiko galima neskubant nuvažiuoti į Kauną), bet vamzdelis neišlėkė. Kodėl? Nes pagaliau ištariau žodžius, kurių taip laukė Dangus: „Jėzau, ateik į mano širdį...“ Ir Jis atėjo!
O pirmą kartą vamzdelį išmetė Viešpaties angelas – aš juk nesišaukiau Jo pagalbos! O šįkart, kadangi šaukiaus, iškart perėjau į Viešpaties Jėzaus jurisdikciją!
Kiek vėliau mane ir vėl operavo, bet dabar su rimta narkoze, nes reikėjo išpjauti dalį kepenų. Operacijos išvakarėse daktaras nuramino, kad nebijočiau, nes atpjaus tik gabaliuką…
Man išpjovė tik tulžies pūslę, o dėl kepenų… Daktaras po operacijos priėjęs taip pasakė: „Nežinau, kas atsitiko, bet tavo kepenys kaip jauno žmogaus.“ Priminsiu, kad vien dėl kepenų būklės gulėjau keturiose ligoninėse!
Užtat aš žinau, kas atsitiko! Ar čia menka Dievo dovana – išgydyti kepenys?!
Todėl, brangus žmogau, kreipiuosi šiandien į tave, jei turi problemų, šaukis Jėzaus. Jis yra didysis atsakymas į visus tavo klausimus. 
*** 

  ...Dabar esu visiškai sveikas, važinėju po miestus, skelbiu Evangeliją, meldžiuosi už ligonius, na ir patarnauju kuo galiu ir ką moku. Groju, kuriu dainas, kurios plinta po šalį, jų klausosi ir užsienyje – Amerikoje, Italijoje, Anglijoje, Škotijoje, Vokietijoje jau yra mano dainų diskelių. Tiesa, jie dar labai mėgėjiški, bet juk viskas priešaky! 
Šią kūrybos dovaną gavau po visų operacijų, gulėdamas ligoninėje. Nuo to laiko praėjo daug metų, dainų vis daugėja. Ir kai pasilpstu, pats jų mielai pasiklausau. Šventoji Dvasia kiekvieną kartą jas naujai įgarsina, statydina, guodžia, moko ar švelniai pabara.
Viso to reikia ne tik dvasiai, bet ir sielai, juk žmogus ne vien tik dvasinė būtybė – jei būsi super dvasinis, gali tapti fariziejumi.
Vien tik siela vadovaudamasis tapsi sentimentaliu verksniu, serialų a la ,,vergė Izaura žiūrėtoju. Na, o jei tik kūno norams paklusti, tau jau tragedija. Iš šių norų kilo visi pasaulio ,,izmai
Tik visų trijų sferų dvasios, sielos ir kūno (1 Tes 5, 23) balansas padės tapti pilnaverte asmenybe. O kokia asmenybe tapsim, priklauso tik nuo mūsų atsidavimo Šventajai Dvasiai. Šis duetas tu ir Šventoji Dvasia nepralaimės niekada!

   2006 m.