2011 m. liepos 21 d., ketvirtadienis

Netikrų dievų laidotuvės

   
  Pirmą kartą Evangeliją išgirdau 1993 metais, kai į mūsų miestą buvo atvažiavęs švedų pamokslininkas. Tais pačiais metais pirmą kartą ir pakviečiau Jėzų į savo širdį.
Mano šeimyninis gyvenimas tuo metu vegetavo. O aš pats blaškiausi tarp laikinų malonumų ieškojimo, tikėjimo sniego žmogumi ir ateiviais iš kosmoso. Ir vis dėlto tą tuštumą Dievas paėmė į savo rankas ir pripildė... Kuo? Kaip tik tuo ir ruošiuosi pasidalinti, tik būkime nuoseklūs...
  Pirmas mano netikras dievas buvo raumenys. Štanga, dvipūdė ir veidrodis. Tuštybių tuštybė. Ir baigėsi analogiškai – trūko bicepsas. Kiek anksčiau buvo lūžusi koja, įsuko į ją septynias vinis, paremontavo ir išėjau į „Egiptą“ vergauti – prekiauti Gariūnų turguje, nors ir labai to nenorėjau ir niekad ten neičiau, jei būčiau sveikas. Bet kaip tvirtina liaudies patarlė: „Nespjauk į šulinį, nes iš jo gali tekti pačiam gerti…“ Taip mirė pirmas netikras dievas mano gyvenime – raumenų tvirtovė.
Ten, Gariūnuose, įvyko lemiami pokyčiai mano gyvenime, – susipažinau su tikinčiais prekiautojais iš vienos Gyvojo Dievo bažnyčios. Jie man padovanojo Naująjį Testamentą. Tokios knygos tarp tūkstančio kitų dar nebuvau turėjęs. Todėl šiandien esu jiems labai dėkingas už man parodytą dėmesį, nes nebuvau lengvai sukalbamas žmogus.
Ilgainiui turguje uždirbtus pinigus padėjau į firmą palūkanoms gauti, – panorau tapti turtingu, kol vieną dieną sužinojau, kad firmos direktorius su mano ir kitų indėliais paspruko į užsienį. Taip mirė antras dievas mano gyvenime, kurio vardas – finansinis saugumas, pinigai.
  Čia pat prisistatė trečias – malonumų ieškojimas. O kaip gi kitaip pasaulis siūlo reaguoti į tuštybės laidotuves? Tik per alkoholį ir paleistuvystę. Kadangi paleistuvauti nelabai mėgau, nes buvau drovus, tad liko tik šie „pasilinksminimai“ – alkoholis, draugų kompanijos…
Visais laikais žmonės gyvenime pasirenka laikinas atramas – pinigai, valdžios troškimas, epikūrizmas, – „kol jaunas, linksminkis, o atėjus laikui atgailausiu ir viskas bus gerai“…
Ne, ne bus gerai, nes iliuzijos greitai išsisklaido ir neatlaikys gyvenimo ir laiko patikrinimo. Vienintelis pamatas, atrama mūsų gyvenime – charakteris. Tikinčiojo gyvenime jis formuojamas bendraujant su Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
      ***
Manau, kad po truputį pradedu suprasti savo ir apskritai – žmogaus esmę. Žinau, kad dar ne viską giliai jaučiu ar sugebu išreikšti, bet manau, kad žmogaus esmė – vidus, yra iš dalies jo matytų vaizdų, perskaitytų knygų, išgyventų emocijų ir situacijų, įsileistų minčių iš tos aplinkos, kurioje jis yra ar buvo – visuma.
Kadangi žinome, kad žmogaus sielą sudaro protas, valia ir emocijos, tai galima pasakyti, kad mūsų esmę sudaro tam tikri įvykiai ir mūsų reakcija į juos.
Dėl demonų išvarymo… Jei žmogus pilnas TV reklamų, neteisingo mokymo, religinių iliuzijų, tai išvarius iš jo religinį demoną tam tikram žmogaus gyvenimo etape, – žmoguje nieko nebeliktų, jis palūžtų, nes nebuvo Dievo Žodžio pripildytas, tuščias indas! Nebeliktų jo esmės, o ta tuštuma liktų dar tuštesnė! Ir atsivertų didelė terpė demonams: „Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako sau: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma“ (Luko 11:24–26).
Skaityk Bibliją, mąstyk Dievo Žodį, žiūrėk, ką žiūri, ko klausaisi… Tada tavo vidus bus sveikas. O dar geriau, nepamiršk būti dažniau su Jėzumi! Andrew Murray moko, kad veiksmai ugdo įpročius, įpročiai formuoja būdą, būdas valią, o teisingai suformuota valia yra charakteris. Ir jei Kristus gyvena tavyje per Šventąją Dvasią vietoje tavojo ,,Aštai ir yra dižiausias laimėjimas! 
Štai toks charakteris, mūsų esmė vidus, ir yra brangiausias turtas gyvenime, ugnyje išgrynintas auksas, ir tegul šio aukso praba bus aukščiausios kokybės, dangiškos vertės ir spalvos. Ramybė, kuri užauga nerime, ir yra tas ugnyje išgrynintas auksas!        ***
Tie, kurie skaitė mano apsakymėlį „Skraidantis vamzdelis“, supras, kad ne tik nebūčiau sukūręs nė vienos dainos, nebūčiau parašęs nė vienos eilutės, bet, apskritai, seniai būčiau miręs ir degęs pragare.
Jau vien tai, kad aš šiandien gyvas ir galiu kalbėti apie Jėzų, yra stebuklas. Palatos draugas mirė nuo tokios pačios ligos. Prieš mane gulėjęs kažkurio ligoninės skyriaus vedėjas mirė nuo to paties... Štai kokią nepelnytą malonę man parodė Dievas, išgelbėjęs mane nuo pražūties!
Viename susitikime su kareiviais, savo pasakojimo pabaigoje paprašiau jauno kareiviuko paduoti nuo stalo Naująjį Testamentą ir pasakiau jam „ačiū“. Jis atsakė – „nėra už ką“.
Ne, – pasakiau – yra už ką! Jėzus mane išgelbėjo iš mirties gniaužtų, tad ar sakytum savo Gelbėtojui ‘nėra už ką’? Ačiū Jam už išgelbėjimą, o tau, – kad padavei tai, ko prašiau…“ – paaiškinau jam.
 ,,Ne ištiesintos rankos ir kojos – stebuklas. Ištaisyti žmogaus keliai ir širdys, – štai kur stebuklas! Mano vaikai, palikit simpatijas ir antipatijas... Laikykite vienas kitą aukštesniu už save. Lenktyniaukite rodydami vienas kitam pagarbą, – tada jūs būsite Mano vaikais ir Aš jus priimsiu, ir priglausiu prie krūtinės. Man kiekvienas Mano vaikas yra brangus..."
  Tokiais, kartą man Viešpaties Jėzaus pasakytais žodžiais, ir norėčiau baigti šį pasakojimą apie laikinus dalykus, kurie pražus ir sunyks. Išliks tik vertybės, turinčios Dangiškąjį skonį ir aromatą, – ištikimybė, teisingumas, gailestingumas ir meilė. Šios yra tikrosios, Gyvojo Dievo savybės!
Ir šioms vertybėms nėra senaties termino!

2006 m.