Vienų vasaros atostogų metu, man būnant mieste, iš kaimo paskambino dukrytė, kuriai tuo metu buvo dešimt metukų, ir išsigandusi pasakė, kad bijo balso, kuris sako, kad ji mirs. Supratau, kad tai velnio ataka ir nedelsiant išvažiavau į kaimą, kuriame atostogavo abu mano vaikai. Išlipęs iš autobuso iškart pamačiau atskuodžiančius mažylius.
Mes nepaprastai nuoširdžiai draugavom. Kol vaikai buvo maži, tol namuose nuolat žaisdavom įvairius, tokius kaip akla višta ir kitokius žaidimus, į kuriuos susirinkdavo krūva vaikų iš aplinkinių namų ir kiemo. Bet dažniausiai laistėmės vandeniu. O tai būdavo kautynės! Po jų buto sienos likdavo šlaput šlaputėlės, nekalbant apie vandens balas ant grindų...
Pribėgę vaikai apsikabino mane ir mes nedelsdami nuėjom prie čia pat tvyrančio ežero melstis. Man iškart atėjo tokie žodžiai, kuriuos pasakiau vaikams: „jei kuris gausit žodį iš Dievo ar regėjimą, sakykit“.
Ir sūnus pamatė štai ką. Jis matė regėjimą, kaip Jėzus perėjo vandeniu ežerą ir mums besimeldžiant palietė dukters širdukę. Dukra iškart sušuko, kad jai nebeskauda, o jos akys kaip anksčiau vėl nušvito, sugrįžo ramybė.
Abu mano vaikai, sūnus ir dukra, septynerių ir devynerių metų amžiaus, jau pažino Jėzų Kristų kaip Asmenį. Kiek vėliau jie gavo Šventosios Dvasios krikštą, – duktė per mano rankų uždėjimą, o sūnus tikinčiųjų ląstelėje, kai ant jo, be niekieno pagalbos, nužengė Šventoji Dvasia, ir jų gyvenimas prisipildė antgamtinių patyrimų, kurių mes savo gyvenimo kely patyrėm tikrai nemažai. Iš tiesų, Dievo malonė mus lydėjo nuolatos ir tebelydi.
Tikiu, kad juo arčiau Dievo esam, tuo didesnę apsaugą turim ne tik mes, bet ir visi mums brangūs žmonės!
2006 m.
