Nedažnai išgirsi miesto transporte dainuojant. O jei išgirsti, tai dažniausiai girtus žmones. Rečiau jaunimą, traukiantį madingas dainuškas. O dar rečiau – dainuojant apie Jėzų.
Viename autobuse vyko maždaug tokia scena: sėdi pora jaunuolių ir dainuoja pritardami gitara. O prie jų kojų susirangęs pusgirtis ,,bomža“ klausosi.
Įlipęs į autobusą galvoju, negi leisiu savo ausims taip kentėti ir klausytis tokių nesąmonių?! Imu iniciatyvą į savo rankas ir paprašau gitaros. Jaunuoliai leidžia man pagroti. Padainuoju dainą „Jėzau, aš Tavim tikiu“. Dainuodamas stebiu keleivių reakciją.
Vargšas „bomža“, pasirodo, ir dantis turi, bandė suurgzti, mat nepatiko, kad apie Dievą dainuoju. Bet Dvasia jį užmigdė ir kai lipau iš autobuso, tebemiegojo ant grindų „patogiai“ susirietęs. Taigi, apie mano ,,solo“ autobuse...
Po dainos grąžinu gitarą ir pradedu liudyti jaunuoliams, kodėl aš dainuoju šitą, o ne kitą dainą, ir pasakoju taip garsiai, kad mano liudijimą girdėtų ir aplinkiniai, gal duos Dievas ir kažkuris išgirs širdimi mano skelbiamą žinią ir kas žino, gal išsigelbės.
Teko ir daugiau kartų liudyti Kristų miesto troleibusuose ir autobusuose, ir ne tik grojant.
Kartą, važiuojant į namus, autobuse išgirdau kalbant apie Jėzų. Žvilgtelėjau pro petį, o ten iš matymo pažįstamas brolis Kristuje autobuso vidury kad pasakoja... Girdžiu ir jam prieštaraujančius, pašiepiančius balsus.
Na ką gi, prisijungiu prie jo ir paliudiju apie savo atsivertimą. Darau tai tvirtu, neleidžiančiu prieštarauti, kategorišku balsu. Besipriešinantys nuščiūva ir mes laimim šią tikėjimo kovą. Kartą Jėzus man pasakė: „Aš niekada nepralaimiu!“
Mes, krikščionys, neturime gėdytis savo liudijimo. Kai kam tai gali būti vartai į išsigelbėjimą – į dangų. O jei tylėsim, kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo, ir kaip įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? (Rom 10, 14).
Teko liudyti apie Kristų ir su keliomis senyvo amžiaus moteriškėm, tik jos ne pasakojo, bet dainavo troleibuse apie Jėzų. Po jų ir aš paliudijau keleiviams. Daugelio akyse mačiau ašaras, o vienas žmogus priėmė Jėzų į širdį.
O kai kovose pasilpstu, prisimenu šias Šventojo Rašto vietas: „…jūs stiprūs ir jumyse laikosi Dievo Žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį“ (1 Jono 2, 14).
Arba: „Tas, kuris jumyse, didesnis už tą (šėtoną ir jo demonus bei ligas ir įvairias problemas), kuris pasaulyje“ (1 Jono 4, 4).
Tad ko mums bijoti? Jei Dievas už mus, tai kas prieš mus?
2006 m.
